Jubiliejinės tradicinės Šv. Mišios „Summorum Pontificum – 10“

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti
tradicinėse Šv. Mišiose
SUMMORUM PONTIFICUM – 10
(2007 07 07 – 2017 07 07)
jubiliejaus proga, kaip padėką už dovaną, iš Viešpaties malonės siųstą per mūsų Popiežių emer. BENEDIKTĄ XVI

Šv. Mišios vyks rugsėjo 8 d. (penktadienį), 18 val.
Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje,
Trakinių atlaiduose

Nuoširdžiai dėkojame visiems per šį dešimtmetį prisidėjusiems prie Bažnyčios tradicijos ir tradicinės Šventosios Liturgijos atstatymo ir puoselėjimo

✠ Deo gratias!

Dalyvauja
Vilniaus ir Kauno tradicinės liturgijos bendruomenės,
Grigališkojo giedojimo mokyklos,
Kamerinis choras „Aidija“

Maloniai kviečiame visu dalyvauti!

 

Reklama

Bažnyčios tradicijos rekolekcijos „Sursum Corda/ Aukštyn širdis“

Bažnyčios tradicijos rekolekcijos „Sursum Corda“

Rugpjūčio 16 – 20 dienomis Aukštadvaryje, buvusiame dominikonų vienuolyne kviečiame dalyvauti Bažnyčios tradicijos rekolekcijose „Sursum Corda“ (Aukštyn širdis!).

Rekolekcijos skirtos kontempliatyviai maldai benediktiniškos Dievo darbuotės (brevijoriaus) ritmu – 7 kartus per dieną.

2017 m. rekolekcijų tema „PSALMĖS“ – paskaitininkas kun. MOZĖ MITKEVIČIUS ir jo Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete Biblijinių studijų pagrindu parengtos rekolekcijų paskaitos.

Liturgines valandas veda ir tradicines šv. Mišias Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčioje celebruoja kun. Marius Talutis, kun. Alionidas Budrius.

Giedojimams ruošia Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ kantoriai: Romualdas Gražinis, Jonas Vilimas, Viktorija Silenkovaitė.

Rekolekcijų paskaitų, apgyvendinimo, maitinimo (3 k. per dieną), giesmyno kaina organizavimo išlaidoms padengti vienam asmeniui 115 Eur. Ne pilnas dalyvavimas (2 dienos) 70 Eur.

Rekolekcijų pradžia: rugpjūčio 16 d. 17.30 val. Vespere (Vakarine) ir baigiasi rugpjūčio 20 d. (sekmadienį) 10 val. rekolekcijų dalyvių giedojimu Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (ŽOLINĖS) atlaiduose.

Dėl ribotų vietų skaičiaus (gali dalyvauti ne daugiau 40 asm.) registracija vyksta iki rugpjūčio 1 d. Per registracijos laikotarpį (ne vėliau iki 08-01) sumokėjus dalyvio mokestį (būdai nurodyti anketoje) jums bus išsiųstas dalyvio patvirtinimas ir pilna Rekolekcijų programa.

Norintiems dalyvautii prašome užpildyti šią ANKETĄ: https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSdXF5QYeBnXOIFJjOw-81lkq26SZs86Sw-b2QdjbVz-ByY4PA/viewform

Kontaktai pasiteiravimui: info@scholacantorum.lt arba telefonu 8 686 09 683 Mindaugas

Kviečiame melstis viena širdimi!

Organizatoriai
Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“
Mus rasite Fecebook: http://bit.ly/2tQJff2 WWW: http://bit.ly/2sUejJR
Grigališkojo giedojimo mokykla „Schola Cantorum Kaunensis“ http://bit.ly/2tiFXj9
Aukštadvario parapija, Šv. Domininko rekolekcijų namai

Make plans in Messenger

Summorum Pontificum 10 / Šv. Mišių Aukos ir Kristaus kančios apmąstymas

Prieš dešimtmetį Benediktas XVI paskelbė „Summorum Pontificum“

Apie tai skaitykite Rositos Garškaitės (Bernardinai.lt) straipsnyje ČIA.

„Kas buvo šventa ankstesnėms kartoms, tas lieka šventa bei didinga ir mums“, – Popiežius Benediktas XVI.

DEO GRATIAS! Summorum Pontificum 2007 07 07 – 2017 07 07

POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI
2007 07 07
Apaštališkasis laiškas „motu proprio datae“ SUMMORUM PONTIFICUM
*
LAIŠKAS VYSKUPAMS
apaštališkojo laiško „motu proprio datae“ SUMMORUM PONTIFICUM dėl iki 1970 m. reformos taikytos Romos liturgijos naudojimo paskelbimo proga
(Paskelbta Bažnyčios žinios liepos 19, Nr.13-14)

*

2011 04 30
Popiežiškoji komisija
ECCLESIA DEI
instrukcija
“UNIVERSAE ECCLESIAE“

dėl popiežiaus Benedikto XVI Motu proprio paskelbto apaštališkojo laiško Summorum Pontifcum taikymo
(Paskelbta Bažnyčios žinios Nr. 10 (370) 2011 p. 7-9)

Akimirkos iš Paberžės festivalio, skirto t. Stanislovui atminti

Rinkos aikštės / Algimanto Barzdžiaus ir VU Schola Cantorum Vilnensis nuotraukos.

Kultūros naktis: Muzikos ir šviesų misterija „Tempus in Aeternitate“/ Laikas amžinybėje akimirkos

Nuotraukos: Kultūros naktis, Žygimanto Gedvilo / 15 min.lt

Corpus Christi Vilnius su seseriškomis Scholomis

Vilniaus katedros bendruomenės nuotraukos

Kultūros naktis: Muzikos ir šviesų misterija „Tempus in Aeternitate“

Birželio 16 d. 20 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje kompozitorius Gintaras Samsonas ir Vilnius universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“ kviečia Kultūros naktyje į muzikos ir šviesų misteriją „Tempus in Aeternitate / Laikas Amžinybėje“.

Pirmą kartą šalyje kviečiame dalyvauti misterijoje – interaktyviame muzikos ir šviesų spektaklyje, kuriame persipins skirtingų muzikos stilių – vienuolinio giedojimo – grigališkojo choralo ir šiuolaikinės elektroninės muzikos gyvas atlikimas, kuris bus panardintas šviesų ir instaliacijų sintezėje.

Misterijos sumanymo autoriai naujame kontekste atskleis grigališkojo giedojimo spalvas, panaudojant 8 psalmes ir himnus, kurie bus apsupti elektroninės muzikos epizodų bei specialią atmosferą kuriančio Šv. Jonų bažnyčios erdvės apšvietimo.

Kompozitorius Gintaras Samsonas ėmėsi sukurti misteriją „Tempus in Aeternitate“ (Laikas Amžinybėje), kurioje bus perteikiamas laiko ir amžinybės santykis: elektroninės muzikos pagalba per šiandienos skambesius, ritmus, struktūras bus įkūnijamas laikas, pertraukiamas vienuolinio grigališkojo choralo, simbolizuojančio amžinybę.

Muzikos sąvoka dažnai apibrėžiama kaip išraiškos forma laike, naudojant garsų ir pauzių struktūrą, kuri atitinka teorinę muzikos sampratą. Tačiau grigališkasis choralas savo esme skirtas išgiedoti Dievo žodį – tai kas amžina „per visus amžius“ (per omnia secula seculorum) ar „amžinai“ (in perpetuum, aeternum) išreiškia tai, kas yra amžinybėje arba nesusaistyta laiko saitais. Taip viena kitai priešpastatomos estetikos išraiškos, tapsiančios naujo kūrinio pagrindu.

Atlikėjai:
Gintaras Samsonas – kompozitorius, elektroninė muzika
Vilniaus universiteto giedojimo mokykla VU Schola Cantorum Vilnensis vadovas Romualdas Gražinis – grigališkasis choralas
Milda Samsonaite – scenografija
ABLight Arvydas Buinauskas – šviesų dailininkas „ABLight“
Tadas Dailyda – garso režisierius

Partneriai ir rėmėjai:
Vilniaus universitetas

Kultūros naktis
Projektas iš dalies finansuojamas Asociacijos LATGA Socialinio-kultūrinio fondo lėšomis.

Peter Kwasnewski. „Dvasinio neraštingumo“ problema

Jn

Evangelijos pagal Joną (1, 1) tęsinys lotynų ir graikų kalbomis iš Benedictus Arias Montanus Naujojo testamento leidinio. Antverpenas: Plantinus, 1571

Peteris Kwasnewskis yra vienas ryškiausių dabarties amerikiečių katalikų intelektualų. Jį galima būti laikyti renesanso žmogumi, nes tai kartu puikus filosofas, teologas, kompozitorius ir muzikas, paskelbęs per 500 mokslinių straipsnių, išleidęs keletą knygą bei keletą savo muzikos kompozicijų rinkinių. Paskutinioji jo knyga „Resurgent in the Midst of Crisis: Sacred Liturgy, the Traditional Latin Mass, and Renewal in the Church“ [Atgismtanti krizės sukūry: Šventoji liturgija, tradicinės lotyniškosios Mišios ir Bažnyčios atnaujinimas], išleista prieš trejetą metų (Angelico Press, 2014) jau išversta keletą kitų kalbų ir išleista Čekijoje, Lenkijoje ir Austrijoje, o taip pat ruošimi jos itališkas, ispaniškas bei prancūziškas leidimas. Autorius tvirtai pasisako už visos katalikų Bažnyčios atsigręžimą į savo tradiciją, ypač didelį dėmesį kreipiant į tradicinę liturgiją, tai yra į tai, ką II Vatikano susirinkimas pavadino visos krikščionių gyvenimo ir veiklos „fons et culmen“, tai yra, šaltiniu, iš kur visa kyla, ir viršūne, į ką visa tai veda. Pristatomame straipsnyje P. Kwasnewski aptaria vieną opią ir nūdienos Bažnyčioje itin aštrią problemą, apie kurią dažnas nebesusimąsto — užmiršta ar prarasta ne tik dar ne taip seniai liturgijoje visuotinai naudota lotynų kalba, bet ištisas simbolių ir esminių dvasinių tiesų pasaulis, be kurio katalikų tapatybė menksta tapdama savo pačios karikatūra ar galiausiai išnyksta. Tad atgaivinti ir mokyti šio „dvasinio raštingumo“ yra daugiau, negu būtina. Šis straipsnis pirmą kartą paskelbtas š.m. balandžio 24 d. portale The New Liturgical Movement (http://www.newliturgicalmovement.org). Straipsnio nuoroda: http://www.newliturgicalmovement.org/2017/04/the-problem-of-spiritual-illiteracy.html#.WRmiEVKPA_U

Jei negali skaityti, bet kuri knyga bus užversta knyga, nes negalėsi įžvelgti prasmės. Kas nemoka skaityti arabiškai ar teksto, parašyto kirilica, tas tematys pluoštą keistai susuktų rašmenų, kurie neperduoda jokios žinios, nebent tokią: „Koks įdomus piešinys. Gaila, bet jis man nieko nereiškia“.

Ar ne keista ir net kiek baisoka, kad būtent taip nutinka su dauguma dabarties vyraujančios krypties katalikų, kai jie susiduria su dviejų tūkstančių metų Bažnyčios paveldu — jos liturgija, pamaldumo formomis, teologija ir magisteriumu? Po 1965-1975 m. laikotarpiu vykdyto didžiojo valymo ir Tikėjimo mokymo bei praktikavimo nulėkštinimo bei padarymo visiškai paviršutiniškais, ir kam daugumoje parapijų bei mokyklų iš esmės niekada taip ir nebuvo rimtai pasipriešinta ar mėginta pakeisti, mes susiduriame su dar viena vis didėjančia kliūtimi, trukdančia atkurti tradicinį Tikėjimą, o būtent su tuo, ką galima būtų pavadinti „dvasiniu neraštingumu“. Kai panaikinama simbolių kalba, žmonės nebegali perskaityti simbolių ir tuo būdu iš principo tampa atskirti nuo Bažnyčios turtų. Tai ne tas pats, kaip tuo atveju, kai kas nors tiesiog tingi ar yra pernelyg išsiblaškęs ar kažkuo kitu užsiėmęs, kad galėtų tai skaityti. Tai situacija, kuomet tiesiog nebesugebama perskaityti ir dėl to net nesuvokiama, kas prarandama ar gą galima iš to gauti. Ar tai pernelyg pesimistinis palyginimas? Nemanau. Įrodymus rasti nesunku.

Laimingieji dėl to, kad šia prasme yra raštingi vienu ar kitu laipsniu, visų pirmą turi būti dėkingi Viešpačiui, kad buvo verti gauti tokio žinojimo malonę. Ji buvo suteikta tam, kad sustiprintų ir augintų mūsų gailesngąją meilę — pirmiausia Dievui, o po to ir artimui. Šią meilę mes praktikuojame ypatingu būdu mokydami dvasinio raštingumo katechumenus ir brolius katalikus. Šis ugdomasis darbas yra nepaprastai reikalingas mūsų laikais, nors jis, kaip bebūtų keista, labai menkai vertinamas. Jis nevertinamas dėl tos pačios aukščiau išsakytos priežasties — trūksta elementaraus supratimo, kad to tiesiog būtinai reikia. Aklas gimęs žmogus niekada nesužinos, ką reiškia matyti spalvas, ir jei kiti, jį supantys žmonės nuolat nekalbėtų apie jas, jis net ir nežinotų, jog tokios egzistuoja. Aklųjų bendrijoje be pagalbos iš šalies spalva niekada ir negalėtų būti pokalbio tema; iš tiesų, jei kas nors iš jų sugalvotų tokią sąvoką, kaip spalva, kiti veikiausiai iš jo tik pasijuoktų.

Taip mes galime galvoti ir apie mūsų situaciją. Kaip protingi gyvūnai, mes mokomės klausydamiesi ir kalbėdami tam tikra kalba. Jeigu išaugtume miškuose, kaip koks sulaukėjęs vaikas, kurį išaugino vilkai, mes taip niekuomet ir neišmoktume nei kaip mąstyti, nei kaip kalbėti, žmonių kalba; pats mūsų intelektualinis augimas sustotų. Arba, jei mes išaugame girdėdami tik vieną kalbą, nenuostabu, kad atsiduriame labai nepatogioje padėtyje, patekę į kitą kalbinę aplinką, kai tenka rankioti jų kalbos žodžius. (Tai ryškus kontrastas su tais europiečiais, kurie dėl savo istorijos ir geografinės jų šalių padėties, išmoksta keleto kalbų jau nuo kūdikystės.) Dar visai neseniai katalikai augdavo išmokdami Bažnyčios kalbą — tai jos simbolių spindesys, jos liturginiai ritai ir speciali sakralinė muzika, švenčių ir pasninkų ciklas, jos katekizmas. Kai kurie, o būtent dvasininkai ir vienuoliai, išmokdavo dar ir gerokai reiklesnę, teologijos kalbą. Tačiau dabar didžioji dalis katalikų, įskaitant ir dvasininkiją, visa tai yra praradę. Išaugo jau kelios kartos katalikų, kurie temoka pasaulio kalbą, sekuliarią, pasaulietinę šneką, su keliomis menkutėmis katalikiškomis frazėmis, kurias galima būtų palyginti su tomis frazėmis, kurios surašytos Berlitzo pasikalbėjimų žodynėlyje, pavyzdžiui, „labas rytas“, „dėkoju“, „prašyčiau sąskaitą“ ir pan.

Ar bereikia tuomet stebėtis, kad kai vėl pradedame kalbėti tradicijos kalba, kad mums taip sunkiai sekasi jos išmokti, ją praktikuoti ir jos mokyti kitus, kad atsiranda tiek daug nepajėgių visa tai suprasti, o kai kurie iš jų netgi įsižeidžia, išgirdę ją kalbant, ir kuriuos taip sunku įtikinti, kad šią kalbą išmokti daugiau negu verta? Tai žmonės, kurie teigia: „Nustokite kalbėti ta svetima kalba — aš jos negaliu suprasti. Kalbėkite mano kalba. Niekas nebekalba ta senamadiška jūsų kalba. Ji jau atgyveno. Mes nuėjome tolyn. Jūs pasilikote klaidingoje istorijos pusėje“.

Liūdna tai, kad tokie žmonės yra savotiškai įstrigę, jie negali suprasti gražių istorijų, lyrinių eilėraščių, veiksmingų maldų, mielųjų slėpinių, kuriuos katalikų kultūros šimtmečiai mums perdavė kažkada buvusia universalia kalba. Tad jie išties neturi žalio supratimo, ko jie yra netekę, ir negali suvokti, jog tai, ko jie yra netekę, yra didžioji katalikybės palikimo dalis — tai yra nelyg toji ledkalnio dalis po vandeniu palyginti su šiuolaikinės katalikybės ledkalnio viršūnėle. O jeigu nesupranti, tai kaip paprasta visa tai paniekinamai atmesti: „Neverta dėl to dėti jokių pastangų, nes aš ir taip galiu tarnauti Dievui ir išgelbėti savo sielą be viso šito“. Šie žmonės taip galvoja, nors tai yra netiesa. Kaip bebūtų, katalikų tradicijos kalbos ir literatūros praradimas galiausia leidžia įsivyrauti savotiškam primityvumo, emocionalumo ir bendrojo narciziškumo mišiniui, kuris atveda iki silpnaprotystės arba pamišimo, visiško bankroto arba nuolat besikeičiančios ideologijos. Katalikybė ne atsitiktinai, bet esmingai yra pagrįsta tradicija; todėl tie, kurie nėra gyvybiškai ir giliai susivieniję su tradicija, galiausiai atsidurs už jos ribų. Tai būtų galima pavadinti lėtaeige schizma. Kaip šv. Jeronimo laikais krikščioniškas pasaulis vieną dieną atsibudo pamatęs, kad tapo arijonišku, taip mūsų dienomis daugybė Katalikų bažnyčios narių pabunda išvydę, kad tapo supasaulėjusiomis, liberaliai suprotestantėjusiomis ir modernistinėmis jos dalimis.

Katalikams prireiks ypatingos atsivertimo malonės, kad jie patikėtų, jog tai, ko jie neteko, yra kažkas nuostabaus, kad jie pasitikėtų tais, kurie gali juos to išmokyti, kad jie dėtų pastangas, kurių reikia, norint išmokti šią, kaip ir kiekvieną kitą naują kalbą. Tradicionalistai [t.y. Tradicijos katalikai] turi jiems padaryti paruošiamąjį darbą: sukurti bendruomenes, kur būtų pakankamas kiekis tikinčiųjų, taip sakant, laisvai kalbančių tradicijos kalba, ir kurie su Dievo pagalba sukurtų mažą visuomenę, visų laikų Bažnyčios mikrokosmą, kur Tikėjimo nesikeičianti tiesa ir begalinis vidinis grožis klestėtų ir skleistųsi išorėn. Tai atsitiks daugiausia deramai švenčiant tradicinę šventąją liturgiją — Mišias ir Dieviškąjį oficijų (liturgines valandas) bei laikantis įvairių liaudiškojo pamaldumo praktikų. Visa tai turi vykti ir per įvairius visuomeninius susibūrimus, katechezės mokymus, šeimose bei versle. Tie, kurie suvokia, kad kažko trūksta, kuriuos graužia tas jausmas, jog „čia turi būti kažkas daugiau“, ir kurie pradeda ieškoti, tiems pavyks atrasti tuos turtus, kurie gali išgydyti iš to prasminio skurdo, kuriame gyvena.

Ir paskutinė mintis. Kalbas, kurios buvo laikomos „mirusiomis“, prikelia tie, kuriems tai rūpi — geriausias to pavyzdys yra hebrajų kalbos atgaivinimas ir jos tapimas Izraelio valstybine kalba. Kažkas panašaus gali ir privalo būti padaryta ir Katalikų bažnyčioje su lotynų kalba, o taip pat ir su visu teologiniu, kultūriniu ir liturginiu palikimu, kurį įkūnija ši gimtoji Vakarų krikščionybės kalba. Jeigu kam nors atrodo, kad tai neįmanoma, patikėkite, tikrai įmanoma. Viešpats, kuris padaugino keletą kepalėlių duonos ir kelias žuvis, tikrai yra pajėgus tą patį padaryti ir su mūsų pastangomis, jeigu mes būsime ne netikintys, bet tikrai tikintys. Kaip sakoma Šventajame Rašte, remiantis labiau pažodiniu vertimu, „nes Dievui nėra neįmanomo žodžio“ (Lk 1, 37).

Vertė Jonas Vilimas

Coetus fidelium Benedictus / VU Schola Cantorum Vilnensis

  • ARTIMIAUSIA

    Jubiliejinės tradicinės Šv. Mišios „Summorum Pontificum – 10“rugsėjo 8, 2017