Arvo Pärt’ui 80. Apie kūrybą atradus choralą: “Aš nieko nebeturiu ir aš nieko dar nepasiekiau“

prt

(Nuotrauka: Eleri Ever) Arvo Pärt Carnegie Hallis 2014

“Grigališkasis choralas mane išmokė, kokia kosminė paslaptis yra paslėpta derinant dvi, tris natas. Tai kažkas tokio kas dvylikos tonų kompozitoriams nėra pažinu. Ta „sterili demokratija“ tarp natų mumyse nužudė kiekvieną gyvą jausmą“.
[…]

“Grigališkasis choralas man buvo pirmuoju impulsu [link naujos pradžios]. Tai buvo susižavėjimas be priemaišų. Aš nebuvau girdėjęs šios muzikos ir kai tik su ja atsitiktinai susidūriau, iškart supratau: tai yra tai, ko mums dabar reikia, ko man reikia“.
[…]
“Iš pradžių, mano dvylikos tonų [garsų] kūrybos laikotarpyje, aš gyvenau atsiskyręs nuo pirminių šaltinių. Ir kai pasirinkau kitą kelią, tai buvo tarsi iš naujo mokymasis vaikščioti. Be abejo, kodėl tokia metamarfozė įvyksta tam tikruose žmonėse, bet ne kituose, lieka mįslė; žinau viena, kad kai pirmą kartą išgirdau grigališkąjį choralą, buvau pakankamai brandus vienaip ar kitaip įvertinti jo muzikinį turtingumą. Tuo metu aš pasijaučiaus kaip likęs be nieko ir tuo pat praturtintas. Taip pat vienui nuogas. Aš jaučiau, kad tarsi sūnus palaidūnas grįžtu į savo tėvo namus. Aš nieko nebeturiu ir aš nieko dar nepasiekiau. Metodai kuriais naudojausi iki tol tarsi neleido man pasakyti, ką aš norėčiau pasakyti per muzika. Tuo metu, mano ankstesnis darbas atrodė kaip bandymas nešti vandenį su sietu. Buvau visiškai tikras: viskas, ką dariau iki tol, daugiau niekada to nebedarysiu dar kartą.

Keletą metų mėginau rašyti naudojant koliažo technikas, daugiausia naudojant Bacho muziką. Bet visa tai buvo daugiau kompromisas nei tai ką nešiojausi savo viduje. Tuomet įvyko susitikimas su grigališkaja muzika… Turėjau pradėti nuo nulio. Tai atėmė septynerius, aštuonerius metus, kol jaučiausi turįs bent šiek tiek pasitikėjimo, tai laikotarpis per kurį klausiausi ir mokiausi iš senosios muzikos.

Paprasčiau tariant, tuo metu [apie 1970], aš jau atsiribojau nuo visų tų [politinių] judėjimų ir kovų už laisvę. Manau, kad kiekvienas, kuris nori pakeisti pasaulį turi pradėti ne nuo pasaulio pabaigos, bet nuo atramos ir pradžios taško ir per jį. Ir tai pasiekiama milimetras po milimetro.

Idealiu atveju aš galėčiau parašyti melodiją su nesibaigiančiu garsu, kuri tęsiasi amžinai. Muzika, kuri būtų kaip kalba, tarsi minties tėkmė. … Muzikoje, galima sakyti, kad garsas ar melodinė linija yra tarsi žmogaus siela. Šia prasme, polifonija turi daugiau bendro su minios idėja. Muzikos turtingumas iš balsų sumos – iš kiekvienos iš šių melodinių linijų – buvo didžiųjų polifonijos meistrų praeities atvejis“.
[…]

“Siekiant prasiveržti pirmyn [po krizės] turi pralaužti sieną. Man tai atsitiko per kelis, dažnai atsitiktinius susitikimus. Vienas iš jų, kuris retrospektyviai pasirodė esąs labai svarbus, buvo trumpas epizodas iš choralo repertuaro, kurio visai atsitiktinai keletą sekundžių nugirdau įrašų parduotuvėje. Jame atradau pasaulį, kurio nepažinojau, pasaulį be harmonijos, be metro, be tembro, be instrumentuotės, be nieko. Tapo aišku, kuria kryptimi turiu judėti, ir ilga kelionė prasidėjo mano sąmonėje. … Tai įvyko tik po to, kai supratau, kad vienas [garsas] gali išreikšti daugiau su viena melodine linija, nei su daugeliu. Tuometinėje situacijoje, kurioje buvau, supratau, kad nebegalėsiu parašyti melodinės linijos be skaičių; tačiau serijinės muzikos skaičiai man jau buvo mirę taip pat. Su grigališkuoju choralu šiuo atveju taip nebuvo. Jo linijos turėjo sielą“.
[…]
“Tuo metu [tik metai po Credo 1968] buvau įsitikinęs, kad aš tiesiog nebegalėsiu toliau eiti su tokios sudėties kompozicija. Tiesiog nebuvo pakankamai medžiagos eiti toliau, todėl aš tiesiog nustojau rašyti apskritai. Norėjau rasti kažką, kad buvo gyva ir paprasta, o ne destruktyvu … Ko aš norėjau tik paprastos muzikinės linijos, kuri išgyvena ir kvėpuoja viduje, kaip tos, iš tolimų epochų giesmių, arba, pavyzdžiui, vis dar egzistuoja šiandien liaudies muzikoje: absoliuti melodija, nuogas garsas, kuris yra viso ko šaltinis. Norėjau išmokti, kaip suformuoti melodiją, bet neturėjau supratimo, kaip tai padaryti.

Visa, ko man reikėjo, – tai grigališkojo choralo knygos “Liber usualis“, kurią gavau iš Talino bažnyčios. Kai aš pradėjau giedoti ir groti šias melodijas, atsirado jausmas, kad man buvo atliktas kraujo perpylimas. Tai buvo siaubingai sunkus darbas, nes tai nebuvo tik informacijos įsisavinimo klausimas. Aš turėjau suprasti šią muziką nuo pat šaknų: kaip ji pradėjo savo egzistavimą, kokie buvo tie žmonės, kurie ją giedojo, ką jie jautė per visą savo gyvenimą, kaip jie ją parašė, kad ji išsilaikytų per šimtmečius ir taptų mūsų pačių muzikos šaltiniu. … Man pavyko nutiesti tiltą savy tarp vakar ir šiandienos – vakar dienos, kuri buvo kelių šimtmečius amžiaus senumo, ir tai paskatino mane pasinerti į tyrinėjimus. Per tuos metus aš prirašiau tūkstančius puslapių pratimų, iš kurių parašiau vieno garso melodijų“.
[…]
Partas padeda mums suvokti, milžinišką, neišsenkantį grigališkojo choralo vaisingumą. Nors ne per daugiausia jo muzikos tiesiogiai remiasi choralo motyvais (kitaip, kaip pavyzdžiui, Bacho Credo iš Mišių h-moll, F. Liszto Totentanz arba Durufle Requiem, tačiau beveik visi Parto kūriniai – Passio ir “Te Deum“ yra persmelkti choralo dvasia.

Jie perteikia choralo tėkmę ir frazuotes, kur muzikos ritmas skyla ties žodžiu; modalinis pobūdis ir subtili emocija, kuri priešinasi pompastiškam laimingumui ir „Minor“ liūdnumo paviršutiniškumui, linkstama į kontempliacijos poziciją. Tiek choralas ir jo „tintinnabuli“ gali būti gerai apibūdinti pagal Platono laiko apibrėžimą, kaip “judantis amžinybės vaizdas.“

Kaip parodo Parto komponavimas ir atskleidžia jo pasisakymai, jam muzika yra paslapties dalis, prie kurios turi būti prieinama pagarbiai ir tyliai. Paradoksalu, bet muzika gali ištrykšti tik tyloje, ji iškylą ir rezonuoja tik tyloje ir besigėrintysis, ne mažiau nei kompozitorius, turi turėti tylią sielą. Net tada, kai ji susijaudinusi, jo siela turi būti nejudanti. bet vis dar imli mūzos ar malonės įtakai. Kur žmogaus kūriny yra grožis, ten veikia malonė. Nesvarbu, ar tai būtų antgamtiška malonė ar dovana slypinti žmogaus prigimtyje. Dievas kalba per meno apraiškas, tiek kad menas gali būti laikomas lizdu Evangelijoms, neaiškių tonų paslapties vertėju į ryškių tonų žmogaus jausmus ir pagalbininkas skelbiant Kristų.

Šaltinis: chantcafe.com pagal Arvo Pärt on Gregorian Chant“
Vertimas: © VU Schola Cantorum Vilnensis, Mindaugo Puidoko

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

  • ARTIMIAUSIA

    Bažnyčios tradicijos rekolekcijos „Sursum Corda/ Aukštyn širdis“rugpjūčio 1, 2018
%d bloggers like this: