Jonas Vilimas “Grigališkasis choralas Karolingų epochoje“

dr. Jonas Vilimas

2012 m. VU giedojimo mokyklos “Schola Cantorum Vilnenis“ bendruomenės narių sveikinimai kantoriui J. Vilimui apsigynus Vilniaus universiteto daktaro laipsnį “Grigališkojo choralo tradicijos bruožai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ tema

VU Schola Cantorum Vilnensis vadovui (Cantor secundus) dr. Jonui Vilimui liepos 17 d. minint 50 metų asmeninį jubiliejų dar kartą spausdiname kantoriaus straipsnį apie grigališkąjį choralą, kurio studijoms ir tyrimams Jonas atidavė visą savo gyvenimą.

Šis straipsnis pirmą kartą buvo išspausdintas 1992 m. žurnalo “Krantai”, kurį redagavo dabar jau žuvęs poetas Vaidotas Daunys, sausio-vasario-kovo mėnesių numeryje. Autorius šiek tiek pataisė senąjį tekstą, kuris buvo taip pat publikuotas ir lrytas.lt skaitytojams, besidomintiems religijos ir muzikos istorija.

“Grigališkasis choralas Karolingų epochoje“

Krikščioniškosios Europos kultūros istorija turtinga įvykių. Lemtingi pokyčiai vyko Karolingų epochoje, iš esmės nulėmusioje visą europietiškosios muzikos raidą. Kaip tik šiuo laikotarpiu didesnėje Vakarų Europos dalyje įsitvirtino grigališkasis choralas, kristalizavosi senosios, gimė naujos jo formos, atsirado neuminė notacija. Ilgainiui choralas tapo Europos profesionaliosios muzikos pagrindu.

Paskutiniųjų dviejų tūkstantmečių Europos kultūros ir meno raidos istorija turtinga svarbių įvykių, daugiau ar mažiau visapusiškai lemtingų momentų. Tačiau vienas reikšmingiausių — aštuntojo amžiaus pabaiga ir ypač devintasis šimtmetis, kurį galėtume įvardinti virsmo epocha. Tai savotiškas lūžis tiek politiniame, tiek kultūriniame, tiek dvasiniame, tiek muzikiniame gyvenime. Kitaip tariant, šį laikotarpį galima apibūdinti kaipo naujos europietiškos kultūros gimimo metą.

Magiškasis žodis — imperija — vėl suskamba Vakarų europiečių lūpose. Karolis Didysis 800-aisiais Viešpaties gimimo metais, per Kalėdas, amžinajame mieste iš popiežiaus Leono III rankų gauna imperatoriaus karūną. Tai buvo nepaprastos svarbos įvykis. Ir ne tik todėl, kad Romos tautai vėl buvo tarsi grąžintas valdovas — imperatorius, bet ir todėl, kad buvo surasta aukščiausios dvasinės ir pasaulietinės valdžios sugyvenimo forma iškeliant dvasinį pradą, bet nesutapatinant jųdviejų (imperatorius — popiežiaus pateptasis). Tai reiškė visišką katalikybės pergalę vakarinėje Europos dalyje ir naujos tvarkos, paremtos Bažnyčios ir popiežiaus autoritetu, įsigalėjimą.

Taip, Šventoji Romos imperija tam tikram laikui išsprendė politinio stabilumo klausimą. Kito ir dvasinis bei kultūrinis gyvenimas. Į subarbarėjusią Vakarų Europą ėmė grįžti kultūra. Vienuolynų gyvenimas, smuktelėjęs VII-VIII a., ėmė atsigauti, o per devintąjį šimtmetį dar labiau atgijo, to dėka buvo įkurta Cluny kongregacija 910 metais. Nemažai čia pasidarbavo Benediktas Annianietis (750-821), kovojęs už vienuolių savarankiškumą ir nepriklausomumą (ypač nuo pasaulietinių valdovų); tačiau dar didesni šioje srityje yra airių ir anglosaksų vienuolių, Karolio Didžiojo kvietimu užplūdusių kontinentą ir karštai skelbusių tikėjimą, nuopelnai. Šie vienuoliai ir buvo svarbiausioji „Karolingų renesanso“ varomoji jėga. Žymiausias jų — Alcuinas — siekė „Prancūzijoje pastatyti naujuosius Atėnus“. Ir šitai jam, matyt, pavyko, jei patikėsime vienuolio Notkerio žodžiais: „Alcuino mokymas buvo toks vaisingas, kad dabartiniai galai, arba frankai, susilygino su senovės Romos ir Atėnų gyventojais“. Karolis Didysis jame įžvelgė žmogų, kurio ilgai ieškojo, matė jame patarėją įvairiausiais klausimais, „mokytojų mokytoją“. Alcuinas tapo karaliaus rūmų mokslininku ir mokytoju, ruošė būsimuosius valdovus, vyskupus, abatus ir mokytojus. Jis ir jo pasekėjai nuveikė milžinišką darbą. Jų dėka atgimė senieji Prancūzijos vienuolynai, kūrėsi nauji, ypač Vokietijoje. O prie jų paprastai būdavo įkuriamos mokyklos. Tad ir dėl to gausėjo mokytų žmonių, atgimė ir visai Viduramžių epochai įsitvirtino septyni laisvieji menai (artes liberales). Vėl pradedami rašyti filosofiniai traktatai. Alcuino ir jo mokinių — Fredegiso, Rhabano Mauro bei kitų — paruoštoje dirvoje sužėrėjo Jono Škoto Eriugenos (Johannes Scotus Eriugena) žvaigždė. Pasak Erwino Panofskio, ir tuometinis menų atgimimas, ir Eriugena buvo vienodai didingas, vienodai netikėtas ir ne iš karto kaip reikiant įvertintas reiškinys.

Ne iškart buvo suvokti fundamentalūs pokyčiai ir muzikiniame gyvenime. Nors kaip tik mūsų aptariamuoju laikotarpiu įvyko tai, kad praktiškai nulėmė visą tolesnę Europos muzikinės kultūros raidą. Romos liturgija ir giedojimas — nuo to meto tvirtai susietas su šv. Grigaliaus Didžiojo (590-604) vardu — ima sparčiai plisti po visą imperiją ir skverbiasi į kitus Europos kraštus. Šį reiškinį nulėmė keletas veiksnių, kurių svarbiausi, matyt, buvo du: Roma siekė katalikų Bažnyčios ir liturgijos vieningumo, o Karolis Didysis čia matė vieną pagrindinių priemonių valstybei stiprinti (vienas Dievas, viena Bažnyčia, vienas karalius — imperatorius). Romos liturgijos bei choralo ekspansija vyko tarsi iš dviejų pusių — iš pietų ir iš šiaurės. Popiežius siuntė liturgines knygas, giesmynus, mokytus vienuolius kantorius. O iš Britanijos salų, kaip jau minėjome, Dievo žodį ir savo žinias nešė mokyti ir prieš pora šimtmečių Romos tradiciją perėmę vienuoliai. Kūrėsi nauji giedojimo centrai, iš kurių bene svarbiausi buvo St.Martialo vienuolynas Limoge, Metzas (čia buvo įkurta viena pirmųjų schola cantorum) ir ypač St.Galleno vienuolynas, kuriame klestėjo ir rankraštinė kultūra.

Romos liturgijai ir choralui sparčiai plisti itin padėjo neuminė notacija. Ji buvo pradėta naudoti šioje epochoje, nors žodinės tradicijos visiškai neišstūmė. Savo ruožtu notacija pagyvino ir sukonkretino muzikinę-teorinę veiklą. Šiam laikotarpiui priskiriami pirmieji bandymai susisteminti ir suklasifikuoti giesmes pagal aštuonias bažnytines dermes (modi). O Aurelianas iš Reome pateikė pirmąją neumų lentelę.

Muzikos istorijai ne mažiau svarbūs ir kiti įvykiai. Europa vėlei atrado vargonus. Šįkart — iš bizantiečių, kurie juos padovanojo frankų karaliams — Karoliui Didžiajam, kaip ir jo tėvui Pipinui. Nagingi amatininkai padarė jų kopijas, o vėliau ėmė gaminti patys, ir gerokai didesnius. O kadangi šį darbą dažniausiai atlikdavo vienuoliai, tai vargonai, skirtingai nei Rytų ortodoksijoje, gana greitai tapo bažnytiniu instrumentu. Savo ruožtu šis instrumentas, matyt, turėjo įtakos kitam reiškiniui atsirasti, — Europos muzikos veidą esmingai pakeitė daugiabalsumas. Beje, ir pirmosios dar Karolingų renesanso epochoje atsiradusios daugiabalsės kompozicijos (bei tokio giedojimo praktika) buvo vadinamos organumais.

Vis dėlto svarbiausias epochos įvykis buvo Romos liturgijos ir giedojimo išplitimas ir įsivyravimas didesnėje Vakarų Europos dalyje bei gana spartus jo (drauge su katalikybe) plitimas Vidurio Europos kryptimi. Choralas tapo ne tik naujai besiformuojančių tautų savastimi. Išaugęs iš judėjų ir Antikos pasaulio religinio ir kultūrinio palikimo, jis tapo naujojo Europos muzikos meno pagrindu. Grigališkojo choralo įtaka visai — tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės — muzikos raidai milžiniška, tačiau tai ne šio straipsnio tema. Kaip jau minėjome, tuo metu giedojimui pagal Romos tradiciją galutinai prigijo grigališkojo giedojimo ar choralo vardas (cantus gregorianus). Šitai susiję su šv. Grigaliaus legenda, pasak kurios, jis, Šventosios Dvasios veikiamas, sukūręs visas nuostabiąsias giesmių melodijas. Ši legenda maždaug apie VII-VIII a. kilo anglosaksų kraštuose, o galutinai įsitvirtino devintojo šimtmečio antrojoje pusėje Karolingų valstybėje. Pati tokia legenda (jos teiginiai nekėlė jokių abejonių iki pat XVIII a.) šį tą pasako ir apie choralo, ir apskritai apie viso muzikos meno būvį. Iš vienos pusės, giesmių autorystės pripažinimas pranašauja Didžiojo Anonimo epochos pabaigą. Kita vertus, autorius — nepaprastai aukštas Bažnyčios autoritetas. Šitaip tarsi sutvirtinama ir iškeliama giedojimo būtent pagal Romos tradiciją svarba. Kitaip tariant, šv. Grigaliaus legenda išreiškė bendrą nuostatą, kad choralas — tai, pasak XX a. I p. garsaus choralo žinovo D. Johnerio „ein gottlicher, offiziel autorisierte Gesang“ (dieviškas, viešai autorizuotas giedojimas — vok.). Juolab, šis liturginis giedojimas tuomet jau turėjo gana tvirtai nusistovėjusias formas. Buvo suformavęs liturginių valandų (Officium Divinum – „dieviškoji tarnystė“) ciklas, išbaigtą formą turėjo ir mišios. Pastebėtina, kad svarbiausi mišių tekstai ir pats kanonas galutinai susiformavo būtent šv. Grigaliaus Didžiojo laikais ir vėliau, praktiškai iki II Vatikano susirinkimo beveik nekito; nors, tarkim, tuo metu į Romos kanoną dar nebuvo įtrauktas Credo, kurį XI a. pradžioje įvedė popiežius Benediktas VIII, o seniausių užrašytų Ordinarium Missae giesmių (t.y. vad. nekintančios giesmės – Kyrie, Gloria, Credo, Sanuotus ir Agnus Dei) melodijos siekia dešimtąjį šimtmetį, t.y. priklauso, pasak H. Angles, choralo Sidabro amžiui. Tačiau pati choralo struktūra dar netapo visai uždara, tam tikras atvirumas išliko, ką įrodo ir naujų, itin reikšmingų muzikos raidos atžvilgiu formų — tropo ir sekvencijos — atsiradimas.

Šios formos kilo, viena vertus, didaktiniais tikslais — siekta palengvinti giesmių mokymąsi. Tačiau drauge tai buvo naujas kūrybinio šuoro proveržis, susijęs su atskirų regionų tradicijomis. Iš dalies jį paskatino vykstantis liturgijos unifikavimas. Tačiau bene labiausiai naujų formų kūrimas sietinas su Viduramžiams būdingu siekimu ne tik pagausinti bei praturtinti liturgiją, ne tik su puošnių ir ilgų apeigų potraukiu, bet ir su noru (bei vidiniu poreikiu) sureikšminti bei paryškinti, aktualizuoti ir papildomai įprasminti šventąjį vyksmą, ypatingai iškeliant kristologinį matmenį. Tropuojamos buvo beveik visos mišių giesmės (išskyrus Credo, — šiuo atveju retos išimtys tik patvirtina taisyklę), savotiškai praplečiant ir suaktualinant (krikščioniškosios doktrinos atžvilgiu) liturginį tekstą. Tropų melodijos remdavosi ir vietinėmis tradicijomis, kurios galėjo kontrastuoti su grigališkuoju choralu, ir galėjo būti grindžiamos pagrindinės giesmės intonacine medžiaga (tai ypač pasakytina apie tropuotas nekintamąsias mišių dalis — Gloria, Sanctus, Agnus Dei). Tropų atmainos, dažnai vadinta prozulėmis, apskritai buvo kuriamos nekeičiant melodijos, tik išplečiant žodinį tekstą, t.y. melizmatinė melodija silabizuojama (Kyrie tropai). Tokie tropai reiškė tam tikrą choralo verbalizavimą, savotišką jo nuskurdinimą muzikos požiūriu (žodžiai suskaido vieningą išpuoštą melodinę frazę — išbaigtą muzikinę mintį). Kita vertus, tropai (pirmiausia velykinių mišių tropas „Quem queritis“) jau vėlesniu laikotarpiu davė stiprų impulsą reikšmingam sintetiniam žanrui — liturginei dramai — atsirasti.

Sekvencija, kilusi kaip dar viena tropo atmaina, labai greitai tapo savarankišku žanru, turinčiu griežtą ir aiškią formą (iš melodiškai po du sugrupuotų eilučių, vėlyvaisiais viduramžiais trieilių, pinamas visas audinys) ir tikslią vietą mišiose (po Aleliujos). Ji tapo savotišku himnu, tiksliau –naujosios katalikų himnodijos, kuri naudojama išskirtinai mišiose atmaina. Su himnais ją sieja ne tik rimuotas tekstas, bet ir silabinis melodijos stilius. Vis dėlto labiau išplėtota muzikinė forma rodo ją esant savarankiu žanru. Kaip ir tropas, sekvencija glaudžiai susijusi su konkrečių regionų, vienuolių ordinų ar net atskirų vienuolynų tradicijomis, nors kai kurios jų išplito visoje Bažnyčioje. tačiau, skirtingai nuo tropo, tai nebuvo paprastų mirtingųjų sukurtas, muzikinis-žodinis komentaras šventam kanoniniam tekstui — Dieviškai giesmei, nors savo turiniu ji paprastai būdavo susijusi su konkrečios dienos liturgija. Taigi ir sekvencijos, ir tropai yra iš liturgijos gimę žanrai, išreiškiantys naujai suvoktą dvasinę realybę ir padedantys geriau suprasti ne tik to laikotarpio choralo ypatumus, bet ir pačią Viduramžių tikrovę.

Kitas nepaprastai reikšmingas įvykis, net, sakyčiau, savotiškas epochos ženklas — choralinės neuminės notacijos atsiradimas. Karolingų ir postkarolinginėje epochoje ji tapo visuotiniu reiškiniu. Iš esmės ši notacija nulėmė visą tolesnę grigališkojo choralo plėtotę ir jo sklaidą. Jos dėka giesmės įgavo ne tik garsinę, bet ir grafinę išraišką. Galų gale tik dėl to galime studijuoti patį reiškinį ir tik tai įgalino jau XIX a. imtis iš naujo gaivinti grigališkąjį giedojimą. Tačiau neuminės notacijos reikšmė gerokai pranoksta šios srities rėmus: ilgainiui iš jos išsirutuliojo šiuolaikinė muzikos notacija.

Neuminės choralo notacijos atsiradimas labiausiai sietinas su bendru raštijos pakilimu Karolingų imperijoje. Tai liudytų ir grafinis seniausių neumų vaizdas, kuris mažai kuo skiriasi nuo anuo metu rašytiniuose tekstuose vartotų skyrybos ir intonacijos ženklų. Kita vertus, jos formavimąsi neabejotinai paskatino tas pats katalikų liturgijos suvienodinimo, remiantis Romos tradicija, procesas.

Tačiau kaip čia jau aptartų naujų žanrų požiūriu, taip ir šiuo atveju buvo svarbi regioninė ar vietinė tradicija. Tuo aiškintinas ir keliolikos neuminės notacijos tipų susidarymas. Jų paplitimo ribos praktiškai sutampa su tipų ar jų atmainų, gyvavusių iki unifikacijos, išplitimo arealas. Bet kartu to meto rankraščiai (kaip ir kiek vėlesni) savo turiniu rodo nuostabią vienovę. Ir pačios neumos, nors iš skirtingų regionų, bet paremtos tuo pačiu principu. Seniausios neuminės notacijos paskirtis buvo užrašyti ne tikslų garso aukštį, o fiksuoti kitus muzikinius parametrus — įvairius ritmo, artikuliacijos, tembrinius, dinaminius niuansus, interpretacijos subtilybes. Žinoma, vieno tipo notacija galėjo šiuos momentus atskleisti labiau, kito — kiek mažiau, tačiau iš esmės daugiau ar mažiau skyrėsi tik tos ar kitos choralinės notacijos grafine išraiška (tad regime dar vieną fundamentalaus, Viduramžių kultūrai ypač svarbaus principo — pluribus in unum — pasireiškimą). Tačiau ir toks ne visai tobulas giesmių melodijų užrašymo būdas reiškė naujos epochos pradžią. Iki tol gyvavusi choralo žodinio perteikimo tradicija, padėjusi pagrindus liturginiam giedojimui ir suformavusi didžiąją grigališkąją giesmių dalį, gyvavo paskutines dienas. Kartu su neumine notacija gimė ir nauja tradicija (nors iš pradžių dar stipriai besiremianti senąja), t.y. giedojimo pagal užrašytą žodinį ir muzikinį tekstą tradicija, to dėka choralas įgavo išbaigtą formą. Tiek notacijai atsirasti, tiek galutinai grigališkajam choralui išsikristalizuoti įtakos turėjo audringi epochos politiniai, kultūriniai ir dvasiniai pokyčiai. Tačiau, manytume, reiktų sutikti ir su garsiu amerikiečių muzikologu Leo Treitreliu, teigiančiu, jog „Žodinės kūrybos tradicija tuo metu, kai atsirado užrašymo galimybė, išgyveno nuosmukį, ir <…> užrašymas galėjo būti savotišku gelbėjimosi ratu, susiklosčius tokioms aplinkybėms, kurias natūraliai sąlygojo pati perteikimo istorija“ („the tradition of oral composition had declined by the time of writing down, and <…> writing down may have been something of a rescue operation in circumstances that were a natural consequence of the history of transmission itself“).

Tradicijos neišnyksta tyruose. Jos transformuojasi, keisdamos ir visą erdvę. Išoriniai politiniai procesai, veikiami šių transformacijų, keičia vidinę kultūrinę bei dvasinę sferą. Karolingų epochoje Antikos (ir pirmiausia, stipriai paveiktos krikščioniškų vertybių vėlyvosios Antikos, kur, pasak Pierre’o Hadot, „originalas — trūkumas naujovės — įtartinos, o ištikimybė tradicijai – tiesiog pareiga“) palikimas transformuojamas esmingai ir galutinai, suformuojant naują kokybę, kurią vadiname krikščioniškąja Vakarų Europa, o plačiau — tiesiog Europa. Svorio centras persikelia iš pietų į šiaurę. Kitoje geografinėje platumoje gimsta nauja kultūrinė-dvasinė plotmė. Būtent Frankų imperijoje vyksta aktyvi kūryba, čia atgyja senos ir kuriamos naujos formos, čia atgimsta tikėjimas. Drauge ir muzikos svorio centras persikelia šiauryn. Karolingų valstybėje, naujai suvokus senąsias tradicijas, galutinai sutvirtinamas krikščioniškos europietiškos muzikos pamatas. Pagrindu tampa iš liturgijos gimę grigališkasis choralas, Karolio Didžiojo ir jo pagalbininkų bei pasekėjų pastangomis išplitęs po visą imperiją, o uolių vienuolių drauge su tikėjimu nešamas ir skleidžiamas kituose regionuose (pilnai tikėtina, kad šis giedojimas 1009 m. suskambo ir anuometinių lietuvių žemėse, kuomet čionai atvyko šv. Brunonas Kverfurtietis su savo vienuolių misija). Šis dieviškas giedojimas, ši žemiška „dangiškosios muzikos“ išraiška tampa daugelio Europos tautų savastimi, o jo senos ir naujos formos — europietiškos muzikinės kultūros formomis, šimtmečiams į priekį užprogramavusiomis visą muzikos kūrybos plėtotę. Vienas svarbiausių IX a. kultūros ir meno įvykių — choralinės neuminės notacijos atsiradimas. Jos dėka ne tik galutinai išsikristalizavo ir susiformavo pats choralas. Iš esmės ji sukūrė tai, ką mes vadiname europietiškos muzikos tradicija, t.y. rašytinės — grafiškai užfiksuotos — muzikos ir tuo paremtos kūrybos bei interpretacijos kultūra. Taigi, apžvelgę tik vienu, gana siauru aspektu aptariamąjį laikotarpį, matome, kokia svarbi buvo pati Karolingų epocha muzikos menui apskritai, o drauge ir visai europietiškos kultūros plėtotei.

Reklama
Kitas įrašas
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

  • ARTIMIAUSIA

    Bažnyčios tradicijos rekolekcijos „Sursum Corda/ Aukštyn širdis“rugpjūčio 1, 2018
%d bloggers like this: