Benediktas XVI: Didžiulės Bažnyčios krizės priežastis yra Dievo išstūmimas iš liturgijos ir gyvenimo centro

Tekstas, pirmą kartą paskelbtas 2017 balandžio 15 d. (D. Šeštadienį) italų dienraštyje „Corriere dela Sera“. Šį trumpą tekstą Benediktas XVI parašė kaip pratarmę, specialiai savo raštų rinktinės vienuoliktojo tomo leidimui rusų kalba, kurį šiemet išleidžia Maskvos patriarchato leidykla. Jame surinkti jo straipsniai ir studijos, nagrinėjančios liturgiją, jos teologiją, bei įvairius su tuo susijusius aspektus. Beje, patį tekstą Benediktas parašė 2015 m. liepos 11 d., t.y. šv. Benedikto Nursiečio iškilmės dieną, tuo pratęsdamas tradicija svarbius dalykus daryti bei skelbti ypatingomis liturginėmis dienomis.

***

Nihil Operi Dei praeponatur — „tenebūna nieko aukščiau už Dievo garbinimą (paž. „Dievo darbą“ — vert. past.)“. Šiais žodžiais šv. Benediktas savo Reguloje (43, 3) nustatė visišką dievogarbos prioritetą bet kokios kitos vienuoliškojo gyvenimo veiklos atžvilgiu. O tai, net ir vienuoliškame gyvenime, nebuvo savaime suprantamybė, nes to meto vienuoliams esminė veikla buvo ir žemės ūkis, ir su žinija bei mokslu susiję darbai.

Žemės ūkyje, kaip ir amatuose ar ugdymo darbe, gali būti įvairių skubių atvejų, neatidėliotinų darbų, kurie gali pasirodyti esantys svarbesni už liturgiją. Visa tai matydamas ir žinodamas, Benediktas, atiduodamas pirmenybę liturgijai, nedviprasmiškai Dievui atiduoda pirmenybę ir mūsų pačių gyvenime. „Į kurią nors Dieviškosios tarnystės valandą (t.y. į bet kurią liturginę valandą — vert. past.) tebūna einama kuo skubiausiai — vos išgirdus ženklą ir palikus visa, kas tik buvo laikoma rankose“ (Šv. Benedikto Regula, 43, 1).

Šiandienos žmonių sąmonėje Dievo dalykai, o taip pat su tuo susiję liturgijos dalykai, iš tiesų neatrodo tokie neatidėliotinai svarbūs. Yra daugybė būtinų ir skubiai darytinų darbų. Dievo reikalai ir dalykai nė iš tolo neatrodo tokie neatidėliotini. Suprantama, galima teigti, kad vienuoliškas gyvenimas daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo žmonių gyvenimo pasaulyje, ir tai bus tiesa. Vis dėlto Dievo pirmenybiškumas, apie kurį esame pamiršę, galioja visiems. Jeigu Dievas nebėra svarbus, tuomet kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, kas yra svarbu, pasikeičia. Žmogus, nustumdamas Dievą į šoną, pasiduoda tokioms prievartoms, kurios jį padaro materialių jėgų vergu, ir kurios tuo būdu yra priešingos jo orumui.

Per tuos po II Vatikano susirinkimo sekusius metus aš iš naujo suvokiau Dievo ir dieviškosios liturgijos pirmenybiškumą. Liturgijos reformos nesupratimas, išplitęs visoje Katalikų Bažnyčioje, atvedė prie to, kad į pirmą vietą buvo iškeltas pamokymo aspektas ir asmeninis aktyvumas bei kūrybiškumas. Žmonių veiksmai atvedė prie to, kad Dievo buvimas [liturgijoje] buvo beveik pamirštas. Tokioje situacijoje tampa vis akivaizdžiau, kad pati Bažnyčios egzistencija priklauso nuo teisingai švenčiamos liturgijos, ir Bažnyčiai iškyla pavojus, kuomet Dievui nebeteikiama pirmenybė nei liturgijoje, nei gyvenime. Giluminė Bažnyčią persmelkusios krizės priežastis ir yra Dievo pirmenybiškumo liturgijoje ištrynimas. Visa tai vedė mane į tai, kad pasišvęsčiau liturgijos temai daug išsamiau, nei praeityje, nes žinojau, kad tikras liturgijos atnaujinimas yra esminė Bažnyčios atnaujinimo sąlyga. Šiuo įsitikinimu yra pagrįstos visos studijos, surinktos į vienuoliktą mano visų raštų rinktinės (Opera omnia) tomą. Juk galiausiai, nepaisant visų skirtumų, Rytų ir Vakarų [bažnyčių] liturgijos esmė yra viena ir ta pati. Todėl turiu viltį, kad ši knyga padės ir Rusijos krikščionims iš naujo ir vis geriau suprasti, kokią didelę dovaną mes esame gavę Šventojoje liturgijoje.

Vertė kantorius Jonas Vilimas

Tradicinės liturgijos tikinčiųjų bendruomenė “Benedictus” / VU Schola Cantorum Vilnensis

Didžiosios savaitės „Sutemų“ liturginių valandų giedojimai. Kviečiame ypatingą metą pradėti kartu!

Gavėnia su dykumos Tėvais: Kaip turėtume pasninkauti?

Žengiant Didžiosios savaitės link svarbu prisiminti laiko ir Bažnyčios tradicijos patikrintus mūsų kūno ir sielos sveikatai naudingus dalykus.

Gavėnia — sielos apsišvarinimo atgailos darbais, pagalbos metas. Bažnyčia Gavėnios metu, kaip priemonę apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią, įsivedė pasninką tam, kad sektume Jėzaus Kristaus pasitraukimo į dykumą pavyzdžiu. 

Ar mums užtektų bent kiek jėgų tuo sekti, taip, kaip Jėzus pasininkavo 40 dienų ir naktų prieš kančios metą. Juk visi norime švęsti Velykas!

Dykumos Tėvų žodis

Dykumos tėvas Juozapas klausia kito tėvo Poemano: „Kaip turėtume pasninkauti“? Tėvas Poemanas sako: „Manau, kad yra geriau valgyti kiekvieną dieną, bet tik tiek, kad nebūtum iki galo tuo patenkintas ir pasisotinęs“. Tėvas Juozapas jo klausia: „Kai buvote jaunesnis, ar jūs nepasninkaudavote dvi dienas per savaitę, Tėve?“ Senolis sako: „Taip, net tris dienas pasninkaudavau ir keturias ar net visą savaitę. Dykumos Tėvai kaip įstengę ir visa tai išbandę galvoja, kad visgi geriau valgyti kiekvieną dieną, bet maisto kiekis turi būti mažas. Jie paliko šį karališką kelią mums, kuris yra šviesa” – sako tėvas Poemanas.“ (iš The Sayings of the Desert Fathers, The Alphabetical Collection, trans. Benedict Ward (Kalamazoo, MI: Cistercian Publications, 1984, 31.)

Turint tai omenyje, dvasininkai dažnai klausia ir būna užklausiami: „Ko jūs atsisakote per Gavėnią?“. Nei raštai, nei Tėvas Poemanas nesako, ko atsisakyti per pasninką arba kiek… Yra daug išminties šiame pasiūlyme. Atrodo, kad dykumos tėvą Poemaną pasninkas domina labiau ne kaip tikslas, o kaip priemonė. Pasninkas turi aukštesnį tikslą nei vien nevalgymas. Tėvas Poemanas kviečia kurti pusiausvyrą ir saikingumą. Priešas ne maistas, bet jo perviršis. Taip tėvas Poemanas prašo Tėvą Juozapą įsigilinti ir būti atidesniam dėl savo gyvenimo, suteikdamas dvi užuominas: „taip, kad nebūtum patenkintas“ ir „bet tik mažą kiekį“. Tėvas Poemanas nori, kad tėvas Juozapas ne tik pajustų, bet ir patirtų savo alkį.

Įsisąmoninimas ir praktikos

Pagalvokime, kokiais būdais maistas kartais naudojamas patenkinti ir paslėpti kai kuriuos mūsų gilesnius alkius: dėl draugijų, dėl pramogos, dėl reikšmės. Ko alkstame iš tikrųjų?

Klausimas — „Kur giliau slypi perteklius tavo gyvenime?“ — nėra tik apie maistą, bet visų daugelio dalykų ir būdų, kuriais mes siekiame pasitenkinti. Tad pagalvokime, kurios mūsų gyvenimo sritys yra išbalansuotos? Kur reikalingas saikas? Kas atkurtų pusiausvyrą?

Pasninkas, specialioji disciplina, drausmingumas ir savęs atsisakymas neturi būti perspausti. Maži, paprasti ir įgyvendintini veiksmai gali atvesti prie geresnio mūsų gyvenimo suvokimo ir santykių, nei kažko didelio, kas gali lengvai tapti mūsų dėmesio prisirišimu ar į pražūtį vedančios priklausomybės. Atsisakykime antro puodelio kavos ar vyno taurės. Susilaikykime nuo miltinių gaminių ar mėsos. Pertraukime savo įprastus valgymo įpročius. Ar sunku būtų atsisakyti vakarinio valgymo, antros porcijos arba suvalgyti jos tik pusę. Leiskite sau pajusti alkį ir kad jis jus nukreiptų į mūsų giliausią alkį — kylantį iš Dievo ir vedantį Dievo troškimo link.

Suvokdami ir numanydami savo sveikatos būklę ir poreikius jai užtikrinti, niekam dar nepakenkė reguliariai taikomas vieno dienos valgio susilaikymas. Prisiminkime alkio jausmą savo maldose ir paaukokime šiam valgiui skirtas išlaidas Maisto bankui.

Apie įsakytą pasninką

Pasninko esmę ir prasmę sudaro tai, kad tik kartą per dieną galima pavalgyti sočiai. Likusius du kartus (pusryčius/ vakarienę) tik po truputį užkąsti. Vadinasi, pasninko dieną, jei ji nėra drauge ir susilaikymo arba apsimarinimo diena, galima valgyti ir mėsos, tačiau tik vieną kartą, kai valgoma iki soties.

Dvi ypatingas dienas: Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį Bažnyčia duotu įsakymu mus kviečia ne tik pasninkauti, bet ir atsisakyti mėsiškų valgių.

Kiekvienas metų penktadienis ir Gavėnios liturginis laikotarpis yra susilaikymo arba apsimarinimo metas nuo kūno geidulių ir troškimų pildymo, kurio metu tai pat kviečiama susilaikyti nuo mėsiškų valgių.

Malda

Palaimintas esi, Viešpatie mūsų Dieve, visatos valdove, kuris teiki duoną iš žemės ir esi gyvoji duona iš dangaus. Suteik man alkio malonę tiek kūnui ir sielai. Išlaikyti leisk neužmirštus kitų poreikius. Tegul mano alkis būna patenkintas tavyje. Su padėka to prašome per tą mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, su Šventąja Dvasia, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.

+Pax m.

Coetus fidelium Benedictus / VU Schola Cantorum Vilnensis

Parengta pagal M.K. Marsh ir Prel. F. Bartkus, kan. P. Aleksa „Dievas ir žmogus“

Kodėl bažnyčiose Gavėnioje pridengiami atvaizdai ir skulptūros?

web3-passiontide-lent-sunday-church-bowsk-5606382328_d3e1ece781_o

Velykų džiaugsmas jau čia pat, bet prieš tai turime palydėti Jėzų jo kančioje.

Pagal tradicinį Romos ritualą paskutinės dvi Gavėnios savaitės yra skirtos tiesioginiam pasirengimui liūdniems Velykų dramos įvykiams atminti. Šis laikotarpis skirtas vis labiau susikoncentruoti Jėzaus Kristaus kančios ir mirties atminimui, lydėti jį pakeliui į Golgotą.

Penktasis Gavėnios sekmadienis pagal tradicinį Romos kalendorių ekstraordinarinėje liturgijoje (balandžio 2 d.) yra “Kančios sekmadienis”, kuris žymį specialaus laiko, vadinamo Kančios laiku, pradžią ir tęsiasi iki Didžiojo Šeštadienio. Šiuo laiku Bažnyčios liturgija tampa persisunkusi liūdesio išraiškos ir perteikia šias nuotaikas įvairiuose liturgijos ritualuose.

Akivaizdžiausias pavyzdys yra kryžių, atvaizdų ir skulptūrų pridengimas, kuris išlieka pasirenkama praktika dabartiniame Romos mišiole. Parapijose ši praktika dengti kryžius ir atvaizdus visoje bažnyčioje taikytina nuo Penktojo Gavėnios sekmadienio. Kryžiai lieka pridengti iki Viešpaties Kančios liturgijos pabaigos Didįjį Penktadienį, o atvaizdai – iki Velykų vigilijos pradžios.

Apdangalai virš šventųjų atvaizdų – minčių kreipimas Velykų lūkesčio link

Vakaruose tradicijas puoselėjančiose katalikų bažnyčiose išlaikomas paprotys Gavėnios paskutinėmis savaitėmis pridengti visus šventus atvaizdus bei kryžius. Lietuvoje išlikusi tik dalis šios tradicijos – pridengiami Nukryžiuotojo atvaizdai.

Atrodytų keista, kad per švenčiausią metų laiką mes pridengiame viską, kas mūsų bažnyčiose gražu, net centre esantį Nukryžiuotąjį. Ar neturėtume žiūrėti į skausmingą Kalvarijos kalno sceną, kol klausomės Kančios istorijos pasakojimo Verbų sekmadienį?

Nors atrodytų pridengti šventus atvaizdus paskutinėmis Gavėnios savaitėmis prieštarautų logikai, visgi Bažnyčia rekomenduoja šią praktiką, siekiant sustiprinti mūsų jausenas ir paskatinti mumyse Velykų sekmadienio ilgesį. Ši tradicija neturėtų būti taikytina tik mūsų parapijose, bet ir namuose, turintiems “namų bažnyčias” – altorėlius ar tam dedikuotą šventąjį kampelį. Tai gali pasitarnauti kaip vaisinga praktika ir padėtų išgyventi patį liturginį metų laiką, jei neturime galimybės kasdien eiti į šv. Mišias.

Priešingu atveju tik vieną, geriausiu atveju – du kartus paskutiniais Gavėnios sekmadieniais pamatysime prieš Velykas paslėptus vaizdus bažnyčioje ir tai neturės mums reikšmingo poveikio. Su šia gražia tradicija prasminga supažindinti mūsų vaikus, kuriuos ji tikrai sudomins ir leis šį laiką jiems padaryti įsimintinu. Pagalvokime, jei skiriame daug laiko tvarkant ir ruošiant savo namus Velykoms, kodėl neparuošus “įvado” į didžiąją šventę ir pačiuose namuose?

Kodėl pridengiame vaizdus, kurie sukurti kelti mūsų širdis ir protus dangaus link?

Pirmiausia mes naudojame apdangalus įspėti apie ypatingą laiką, kuriame esame. Kai įžengiame į bažnyčią ir pastebime viską pridengta, iš karto žinome, kad kažkas yra kitaip. Pastarosios dvi Gavėnios savaitės skirtos pasirengimui šventajam Tridieniui ir šie apdangalai yra to pasiruošimo priminimas.

Antra, apdangalai labiau nukreipia mūsų dėmesį link šv. Mišiose sakomų žodžių. Kai mes klausomės Kančios pasakojimo, mūsų dėmesys ir pojūčiai nukreipiami į reikšmingiausius žodžius Evangelijoje ir leidžia labiau išgyventi tuos įvykius.

Trečia, apdangalai padeda Bažnyčiai sustiprinti Velykų sekmadienio laukimo viltį, ypatingai kasdien besilankantiems šv. Mišiose, negalintiems išvysti įprasto vaizdo ir pridengto grožio.

Čia slypi visa esmė: apdangalai nėra skirti ten būti amžinai. Atvaizdai turi būti atidengti, nes jiems nebūdinga būti uždengtiems. Jų atidengimas prieš Velyknakčio vigiliją yra puikus priminimas apie mūsų pačių gyvenimą šioje žemėje. Mes gyvename “šydu” pridengtame pasaulyje, – tremtyje nuo tikrosios mūsų Tėvynės. Tik per mūsų mirtį šis šydas bus pakeltas ir mes galėsime išvysti absoliutų grožį.

Ypatingas laikas

Kančios laiko pradžios penktadienį taip pat būdavo švenčiama Septynių Mergelės Marijos Sopulių iškilmė (dabar perkelta į rugsėjo 15 d.). Dabartinis Romos mišiolas teikia alternatyvių maldų pasirinkimą atmenant šį minėjimą.

Penktąjį Gavėnios savaitės penktadienį, prisimenant Marijos kančios patirtį, matant Sūnaus likimą meldžiame:

“Dieve, kuris šiuo laiku duodi savo bažnyčiai malonę dievobaimingai sekti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Kristaus kančios apmąstymo keliu, laiduok, meldžiame, kad per jos užtarimą galėtume kiekvieną dieną dar stipriau laikytis tavo viengimio Sūnaus ir pagaliau pasiektume Jo malonės pilnatvę”.

Verbų sekmadienis tradiciniame Romos kalendoriuje vadinamas Antruoju Kančios laiko sekmadieniu ir šiuo metu liturginiame kalendoriuje įvardinamas Viešpaties kančios laiko Verbų sekmadieniu. Būtent šią dieną pasakojama Kančios istorija ir skaitoma ilgiausia metų sekmadienio Evangelija. Bažnyčia Verbų sekmadienį kviečia žvelgti kryžiaus link ir išvysti Kristaus begalinę meilę mums, paaukojant save už mūsų nuodėmes ir tai, kas turi įvykti Didįjį Penktadienį.

Po Verbų sekmadienio, Kančios savaitė užleidžia vietą Didžiajai savaitei, Bažnyčia seka paskui Jėzų jo paskutines dienas Jeruzalėje. Kančios pasakojimas tradiciškai buvo skelbiamas Mišių metu kiekvienos Didžiosios savaitės dieną iki Didžiojo ketvirtadienio.

Trečiadienis šią savaitę vadinamas Sekimo trečiadieniu ir pažymi dieną, kurią Judas išdavė Jėzų.

Įvairios pamaldumo praktikos išpildomos per šias dvi galutines Gavėnios savaites, pavyzdžiui Kryžiaus kelio ir Tenebrae (Sutemų) apeigos, pastarosiose vienintelėje šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje tikintieji Didijį Trečiadienį kviečiami dalyvauti.

Galiausiai, Kančios laikas yra specialus atgailos laikotarpis, kuriame mes apmąstydami Jėzaus kančią, savyje sužadiname gailestį ir liūdesį už savo nuodėmes. Tačiau Kančios laikas nereiškią viso ko pabaigos ir liūdnas laikotarpis greitai užsibaigia, kad mūsų širdys galėtų džiaugtis Kristaus Prisikėlimo džiaugsmu.

Parengta pagal P. Kosloski ir Alatea.org

+Pax
Coetus Fidelium Benedictus / VU Schola Cantorum Vilnensis

Susipažinkime: Londono Westminsterio katedros Schola cantorum

 Ruduo ir choralas tinka savaitgalio ramybei įprasminti! :@

Kviečiame susipažinti su vienos garsiausių pasaulyje Londono Westminsterio katedros Scholos cantorum net 2 val. giedojimo seansu, kurie viešoje erdvėje būna talpinami tik trumpą laiką.

Šv. Pranciškaus atlaidų pradžia su grigališkuoju choralu Vilniaus bernardinuose

Spalio 2 d. Lietuvos grigališkojo giedojimo scholos: Bernardinų grigališkojo giedojimo ansamblis “Vox Clara”, Vilniaus katedros “Schola Gregoriana Vilnensis”, Vilniaus universiteto giedojimo mokykla “Schola Cantorum Vilnensis”, Panevežio grigališkojo giedojimo ansamblis “Vox Letitia” pradėjo Šv. Pranciškaus Asižiečio atlaidų iškilmes Vilniaus Bernardinuose. Nuotraukos – Dalios Kunevičienės.

VU SCV ’10 koncerto: O.Messiano ir grigališkojo choralo mistika nuotraukos

2016 m. Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis. Žvainio Ivanausko nuotraukos.

Apie VU Scholos nueitus 10 metų žingsnius ir ateitį

scv-2008-01-08

Bernardinai.lt kalbina kontorių Romualdą Gražinį.

VU SCV ’10 koncertas: O.Messiano ir grigališkojo choralo mistika

jokubo-festivalis-5
Dominikonų ordinui mini 800 metų jubiliejų, Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis kviečia į ordino įkūrimo laikus menančios sakralinės muzikos ir choralo šiuolaikinės interpretacijos vargonais koncertą:

“OLIVIER MESSIAENO IR GRIGALIŠKOJO CHORALO MUZIKOS MISTIKA”

Programoje:
Olivier Messiaen, keturios vargoninės meditacijos „Žengimas dangun“ (L‘ Ascension);
Grigališkojo choralo sekvencijos, himnai, gradualai – seniausia vienuolynuose nuo V a. sukurta sakralinė maldos muzika. Švč. Mergelės Marijos garbei skirta sakralinė polifonija.

Kada:
Rugsėjo 14 d. (trečiadienį), 19 val., Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

Atlikėjai:
Dainius Sverdiolas (vargonai)
Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“ ir kamerinis choras “Aidija”. Vadovas Romualdas Gražinis.

Šv. Mišios Schola cantorum jubiliejaus proga

2016 m. rugsėjo 3 d. seniausio liturginio giedojimo – grigališkojo choralo mokyklos Schola cantorum kartu pas Lietuvos globėją – Trakų Dievo Motiną atlaiduose, šv. Grigaliaus Didžiojo dieną, švenčiant Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos “Schola Cantorum Vilnensis” 10-metį.

FullSizeRender(38)

VU Schola Cantorum Vilnensis 10-mečio šv. Mišių akimirkas rasite ČIA.

 

  • ARTIMIAUSIA

    Didžiosios savaitės giedojimai „Tenebrae/ Sutemos“ VU Šv. Jonų bažnyčia, Jono g. 12balandžio 12, 2017