Kultūros naktis: Muzikos ir šviesų misterija „Tempus in Aeternitate“

Birželio 16 d. 20 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje kompozitorius Gintaras Samsonas ir Vilnius universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“ kviečia Kultūros naktyje į muzikos ir šviesų misteriją „Tempus in Aeternitate / Laikas Amžinybėje“.

Pirmą kartą šalyje kviečiame dalyvauti misterijoje – interaktyviame muzikos ir šviesų spektaklyje, kuriame persipins skirtingų muzikos stilių – vienuolinio giedojimo – grigališkojo choralo ir šiuolaikinės elektroninės muzikos gyvas atlikimas, kuris bus panardintas šviesų ir instaliacijų sintezėje.

Misterijos sumanymo autoriai naujame kontekste atskleis grigališkojo giedojimo spalvas, panaudojant 8 psalmes ir himnus, kurie bus apsupti elektroninės muzikos epizodų bei specialią atmosferą kuriančio Šv. Jonų bažnyčios erdvės apšvietimo.

Kompozitorius Gintaras Samsonas ėmėsi sukurti misteriją „Tempus in Aeternitate“ (Laikas Amžinybėje), kurioje bus perteikiamas laiko ir amžinybės santykis: elektroninės muzikos pagalba per šiandienos skambesius, ritmus, struktūras bus įkūnijamas laikas, pertraukiamas vienuolinio grigališkojo choralo, simbolizuojančio amžinybę.

Muzikos sąvoka dažnai apibrėžiama kaip išraiškos forma laike, naudojant garsų ir pauzių struktūrą, kuri atitinka teorinę muzikos sampratą. Tačiau grigališkasis choralas savo esme skirtas išgiedoti Dievo žodį – tai kas amžina „per visus amžius“ (per omnia secula seculorum) ar „amžinai“ (in perpetuum, aeternum) išreiškia tai, kas yra amžinybėje arba nesusaistyta laiko saitais. Taip viena kitai priešpastatomos estetikos išraiškos, tapsiančios naujo kūrinio pagrindu.

Atlikėjai:
Gintaras Samsonas – kompozitorius, elektroninė muzika
Vilniaus universiteto giedojimo mokykla VU Schola Cantorum Vilnensis vadovas Romualdas Gražinis – grigališkasis choralas
Milda Samsonaite – scenografija
ABLight Arvydas Buinauskas – šviesų dailininkas „ABLight“
Tadas Dailyda – garso režisierius

Partneriai ir rėmėjai:
Vilniaus universitetas

Kultūros naktis
Projektas iš dalies finansuojamas Asociacijos LATGA Socialinio-kultūrinio fondo lėšomis.

Peter Kwasnewski. „Dvasinio neraštingumo“ problema

Jn

Evangelijos pagal Joną (1, 1) tęsinys lotynų ir graikų kalbomis iš Benedictus Arias Montanus Naujojo testamento leidinio. Antverpenas: Plantinus, 1571

Peteris Kwasnewskis yra vienas ryškiausių dabarties amerikiečių katalikų intelektualų. Jį galima būti laikyti renesanso žmogumi, nes tai kartu puikus filosofas, teologas, kompozitorius ir muzikas, paskelbęs per 500 mokslinių straipsnių, išleidęs keletą knygą bei keletą savo muzikos kompozicijų rinkinių. Paskutinioji jo knyga „Resurgent in the Midst of Crisis: Sacred Liturgy, the Traditional Latin Mass, and Renewal in the Church“ [Atgismtanti krizės sukūry: Šventoji liturgija, tradicinės lotyniškosios Mišios ir Bažnyčios atnaujinimas], išleista prieš trejetą metų (Angelico Press, 2014) jau išversta keletą kitų kalbų ir išleista Čekijoje, Lenkijoje ir Austrijoje, o taip pat ruošimi jos itališkas, ispaniškas bei prancūziškas leidimas. Autorius tvirtai pasisako už visos katalikų Bažnyčios atsigręžimą į savo tradiciją, ypač didelį dėmesį kreipiant į tradicinę liturgiją, tai yra į tai, ką II Vatikano susirinkimas pavadino visos krikščionių gyvenimo ir veiklos „fons et culmen“, tai yra, šaltiniu, iš kur visa kyla, ir viršūne, į ką visa tai veda. Pristatomame straipsnyje P. Kwasnewski aptaria vieną opią ir nūdienos Bažnyčioje itin aštrią problemą, apie kurią dažnas nebesusimąsto — užmiršta ar prarasta ne tik dar ne taip seniai liturgijoje visuotinai naudota lotynų kalba, bet ištisas simbolių ir esminių dvasinių tiesų pasaulis, be kurio katalikų tapatybė menksta tapdama savo pačios karikatūra ar galiausiai išnyksta. Tad atgaivinti ir mokyti šio „dvasinio raštingumo“ yra daugiau, negu būtina. Šis straipsnis pirmą kartą paskelbtas š.m. balandžio 24 d. portale The New Liturgical Movement (http://www.newliturgicalmovement.org). Straipsnio nuoroda: http://www.newliturgicalmovement.org/2017/04/the-problem-of-spiritual-illiteracy.html#.WRmiEVKPA_U

Jei negali skaityti, bet kuri knyga bus užversta knyga, nes negalėsi įžvelgti prasmės. Kas nemoka skaityti arabiškai ar teksto, parašyto kirilica, tas tematys pluoštą keistai susuktų rašmenų, kurie neperduoda jokios žinios, nebent tokią: „Koks įdomus piešinys. Gaila, bet jis man nieko nereiškia“.

Ar ne keista ir net kiek baisoka, kad būtent taip nutinka su dauguma dabarties vyraujančios krypties katalikų, kai jie susiduria su dviejų tūkstančių metų Bažnyčios paveldu — jos liturgija, pamaldumo formomis, teologija ir magisteriumu? Po 1965-1975 m. laikotarpiu vykdyto didžiojo valymo ir Tikėjimo mokymo bei praktikavimo nulėkštinimo bei padarymo visiškai paviršutiniškais, ir kam daugumoje parapijų bei mokyklų iš esmės niekada taip ir nebuvo rimtai pasipriešinta ar mėginta pakeisti, mes susiduriame su dar viena vis didėjančia kliūtimi, trukdančia atkurti tradicinį Tikėjimą, o būtent su tuo, ką galima būtų pavadinti „dvasiniu neraštingumu“. Kai panaikinama simbolių kalba, žmonės nebegali perskaityti simbolių ir tuo būdu iš principo tampa atskirti nuo Bažnyčios turtų. Tai ne tas pats, kaip tuo atveju, kai kas nors tiesiog tingi ar yra pernelyg išsiblaškęs ar kažkuo kitu užsiėmęs, kad galėtų tai skaityti. Tai situacija, kuomet tiesiog nebesugebama perskaityti ir dėl to net nesuvokiama, kas prarandama ar gą galima iš to gauti. Ar tai pernelyg pesimistinis palyginimas? Nemanau. Įrodymus rasti nesunku.

Laimingieji dėl to, kad šia prasme yra raštingi vienu ar kitu laipsniu, visų pirmą turi būti dėkingi Viešpačiui, kad buvo verti gauti tokio žinojimo malonę. Ji buvo suteikta tam, kad sustiprintų ir augintų mūsų gailesngąją meilę — pirmiausia Dievui, o po to ir artimui. Šią meilę mes praktikuojame ypatingu būdu mokydami dvasinio raštingumo katechumenus ir brolius katalikus. Šis ugdomasis darbas yra nepaprastai reikalingas mūsų laikais, nors jis, kaip bebūtų keista, labai menkai vertinamas. Jis nevertinamas dėl tos pačios aukščiau išsakytos priežasties — trūksta elementaraus supratimo, kad to tiesiog būtinai reikia. Aklas gimęs žmogus niekada nesužinos, ką reiškia matyti spalvas, ir jei kiti, jį supantys žmonės nuolat nekalbėtų apie jas, jis net ir nežinotų, jog tokios egzistuoja. Aklųjų bendrijoje be pagalbos iš šalies spalva niekada ir negalėtų būti pokalbio tema; iš tiesų, jei kas nors iš jų sugalvotų tokią sąvoką, kaip spalva, kiti veikiausiai iš jo tik pasijuoktų.

Taip mes galime galvoti ir apie mūsų situaciją. Kaip protingi gyvūnai, mes mokomės klausydamiesi ir kalbėdami tam tikra kalba. Jeigu išaugtume miškuose, kaip koks sulaukėjęs vaikas, kurį išaugino vilkai, mes taip niekuomet ir neišmoktume nei kaip mąstyti, nei kaip kalbėti, žmonių kalba; pats mūsų intelektualinis augimas sustotų. Arba, jei mes išaugame girdėdami tik vieną kalbą, nenuostabu, kad atsiduriame labai nepatogioje padėtyje, patekę į kitą kalbinę aplinką, kai tenka rankioti jų kalbos žodžius. (Tai ryškus kontrastas su tais europiečiais, kurie dėl savo istorijos ir geografinės jų šalių padėties, išmoksta keleto kalbų jau nuo kūdikystės.) Dar visai neseniai katalikai augdavo išmokdami Bažnyčios kalbą — tai jos simbolių spindesys, jos liturginiai ritai ir speciali sakralinė muzika, švenčių ir pasninkų ciklas, jos katekizmas. Kai kurie, o būtent dvasininkai ir vienuoliai, išmokdavo dar ir gerokai reiklesnę, teologijos kalbą. Tačiau dabar didžioji dalis katalikų, įskaitant ir dvasininkiją, visa tai yra praradę. Išaugo jau kelios kartos katalikų, kurie temoka pasaulio kalbą, sekuliarią, pasaulietinę šneką, su keliomis menkutėmis katalikiškomis frazėmis, kurias galima būtų palyginti su tomis frazėmis, kurios surašytos Berlitzo pasikalbėjimų žodynėlyje, pavyzdžiui, „labas rytas“, „dėkoju“, „prašyčiau sąskaitą“ ir pan.

Ar bereikia tuomet stebėtis, kad kai vėl pradedame kalbėti tradicijos kalba, kad mums taip sunkiai sekasi jos išmokti, ją praktikuoti ir jos mokyti kitus, kad atsiranda tiek daug nepajėgių visa tai suprasti, o kai kurie iš jų netgi įsižeidžia, išgirdę ją kalbant, ir kuriuos taip sunku įtikinti, kad šią kalbą išmokti daugiau negu verta? Tai žmonės, kurie teigia: „Nustokite kalbėti ta svetima kalba — aš jos negaliu suprasti. Kalbėkite mano kalba. Niekas nebekalba ta senamadiška jūsų kalba. Ji jau atgyveno. Mes nuėjome tolyn. Jūs pasilikote klaidingoje istorijos pusėje“.

Liūdna tai, kad tokie žmonės yra savotiškai įstrigę, jie negali suprasti gražių istorijų, lyrinių eilėraščių, veiksmingų maldų, mielųjų slėpinių, kuriuos katalikų kultūros šimtmečiai mums perdavė kažkada buvusia universalia kalba. Tad jie išties neturi žalio supratimo, ko jie yra netekę, ir negali suvokti, jog tai, ko jie yra netekę, yra didžioji katalikybės palikimo dalis — tai yra nelyg toji ledkalnio dalis po vandeniu palyginti su šiuolaikinės katalikybės ledkalnio viršūnėle. O jeigu nesupranti, tai kaip paprasta visa tai paniekinamai atmesti: „Neverta dėl to dėti jokių pastangų, nes aš ir taip galiu tarnauti Dievui ir išgelbėti savo sielą be viso šito“. Šie žmonės taip galvoja, nors tai yra netiesa. Kaip bebūtų, katalikų tradicijos kalbos ir literatūros praradimas galiausia leidžia įsivyrauti savotiškam primityvumo, emocionalumo ir bendrojo narciziškumo mišiniui, kuris atveda iki silpnaprotystės arba pamišimo, visiško bankroto arba nuolat besikeičiančios ideologijos. Katalikybė ne atsitiktinai, bet esmingai yra pagrįsta tradicija; todėl tie, kurie nėra gyvybiškai ir giliai susivieniję su tradicija, galiausiai atsidurs už jos ribų. Tai būtų galima pavadinti lėtaeige schizma. Kaip šv. Jeronimo laikais krikščioniškas pasaulis vieną dieną atsibudo pamatęs, kad tapo arijonišku, taip mūsų dienomis daugybė Katalikų bažnyčios narių pabunda išvydę, kad tapo supasaulėjusiomis, liberaliai suprotestantėjusiomis ir modernistinėmis jos dalimis.

Katalikams prireiks ypatingos atsivertimo malonės, kad jie patikėtų, jog tai, ko jie neteko, yra kažkas nuostabaus, kad jie pasitikėtų tais, kurie gali juos to išmokyti, kad jie dėtų pastangas, kurių reikia, norint išmokti šią, kaip ir kiekvieną kitą naują kalbą. Tradicionalistai [t.y. Tradicijos katalikai] turi jiems padaryti paruošiamąjį darbą: sukurti bendruomenes, kur būtų pakankamas kiekis tikinčiųjų, taip sakant, laisvai kalbančių tradicijos kalba, ir kurie su Dievo pagalba sukurtų mažą visuomenę, visų laikų Bažnyčios mikrokosmą, kur Tikėjimo nesikeičianti tiesa ir begalinis vidinis grožis klestėtų ir skleistųsi išorėn. Tai atsitiks daugiausia deramai švenčiant tradicinę šventąją liturgiją — Mišias ir Dieviškąjį oficijų (liturgines valandas) bei laikantis įvairių liaudiškojo pamaldumo praktikų. Visa tai turi vykti ir per įvairius visuomeninius susibūrimus, katechezės mokymus, šeimose bei versle. Tie, kurie suvokia, kad kažko trūksta, kuriuos graužia tas jausmas, jog „čia turi būti kažkas daugiau“, ir kurie pradeda ieškoti, tiems pavyks atrasti tuos turtus, kurie gali išgydyti iš to prasminio skurdo, kuriame gyvena.

Ir paskutinė mintis. Kalbas, kurios buvo laikomos „mirusiomis“, prikelia tie, kuriems tai rūpi — geriausias to pavyzdys yra hebrajų kalbos atgaivinimas ir jos tapimas Izraelio valstybine kalba. Kažkas panašaus gali ir privalo būti padaryta ir Katalikų bažnyčioje su lotynų kalba, o taip pat ir su visu teologiniu, kultūriniu ir liturginiu palikimu, kurį įkūnija ši gimtoji Vakarų krikščionybės kalba. Jeigu kam nors atrodo, kad tai neįmanoma, patikėkite, tikrai įmanoma. Viešpats, kuris padaugino keletą kepalėlių duonos ir kelias žuvis, tikrai yra pajėgus tą patį padaryti ir su mūsų pastangomis, jeigu mes būsime ne netikintys, bet tikrai tikintys. Kaip sakoma Šventajame Rašte, remiantis labiau pažodiniu vertimu, „nes Dievui nėra neįmanomo žodžio“ (Lk 1, 37).

Vertė Jonas Vilimas

Coetus fidelium Benedictus / VU Schola Cantorum Vilnensis

Benediktas XVI: Didžiulės Bažnyčios krizės priežastis yra Dievo išstūmimas iš liturgijos ir gyvenimo centro

Tekstas, pirmą kartą paskelbtas 2017 balandžio 15 d. (D. Šeštadienį) italų dienraštyje „Corriere dela Sera“. Šį trumpą tekstą Benediktas XVI parašė kaip pratarmę, specialiai savo raštų rinktinės vienuoliktojo tomo leidimui rusų kalba, kurį šiemet išleidžia Maskvos patriarchato leidykla. Jame surinkti jo straipsniai ir studijos, nagrinėjančios liturgiją, jos teologiją, bei įvairius su tuo susijusius aspektus. Beje, patį tekstą Benediktas parašė 2015 m. liepos 11 d., t.y. šv. Benedikto Nursiečio iškilmės dieną, tuo pratęsdamas tradicija svarbius dalykus daryti bei skelbti ypatingomis liturginėmis dienomis.

***

Nihil Operi Dei praeponatur — „tenebūna nieko aukščiau už Dievo garbinimą (paž. „Dievo darbą“ — vert. past.)“. Šiais žodžiais šv. Benediktas savo Reguloje (43, 3) nustatė visišką dievogarbos prioritetą bet kokios kitos vienuoliškojo gyvenimo veiklos atžvilgiu. O tai, net ir vienuoliškame gyvenime, nebuvo savaime suprantamybė, nes to meto vienuoliams esminė veikla buvo ir žemės ūkis, ir su žinija bei mokslu susiję darbai.

Žemės ūkyje, kaip ir amatuose ar ugdymo darbe, gali būti įvairių skubių atvejų, neatidėliotinų darbų, kurie gali pasirodyti esantys svarbesni už liturgiją. Visa tai matydamas ir žinodamas, Benediktas, atiduodamas pirmenybę liturgijai, nedviprasmiškai Dievui atiduoda pirmenybę ir mūsų pačių gyvenime. „Į kurią nors Dieviškosios tarnystės valandą (t.y. į bet kurią liturginę valandą — vert. past.) tebūna einama kuo skubiausiai — vos išgirdus ženklą ir palikus visa, kas tik buvo laikoma rankose“ (Šv. Benedikto Regula, 43, 1).

Šiandienos žmonių sąmonėje Dievo dalykai, o taip pat su tuo susiję liturgijos dalykai, iš tiesų neatrodo tokie neatidėliotinai svarbūs. Yra daugybė būtinų ir skubiai darytinų darbų. Dievo reikalai ir dalykai nė iš tolo neatrodo tokie neatidėliotini. Suprantama, galima teigti, kad vienuoliškas gyvenimas daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo žmonių gyvenimo pasaulyje, ir tai bus tiesa. Vis dėlto Dievo pirmenybiškumas, apie kurį esame pamiršę, galioja visiems. Jeigu Dievas nebėra svarbus, tuomet kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, kas yra svarbu, pasikeičia. Žmogus, nustumdamas Dievą į šoną, pasiduoda tokioms prievartoms, kurios jį padaro materialių jėgų vergu, ir kurios tuo būdu yra priešingos jo orumui.

Per tuos po II Vatikano susirinkimo sekusius metus aš iš naujo suvokiau Dievo ir dieviškosios liturgijos pirmenybiškumą. Liturgijos reformos nesupratimas, išplitęs visoje Katalikų Bažnyčioje, atvedė prie to, kad į pirmą vietą buvo iškeltas pamokymo aspektas ir asmeninis aktyvumas bei kūrybiškumas. Žmonių veiksmai atvedė prie to, kad Dievo buvimas [liturgijoje] buvo beveik pamirštas. Tokioje situacijoje tampa vis akivaizdžiau, kad pati Bažnyčios egzistencija priklauso nuo teisingai švenčiamos liturgijos, ir Bažnyčiai iškyla pavojus, kuomet Dievui nebeteikiama pirmenybė nei liturgijoje, nei gyvenime. Giluminė Bažnyčią persmelkusios krizės priežastis ir yra Dievo pirmenybiškumo liturgijoje ištrynimas. Visa tai vedė mane į tai, kad pasišvęsčiau liturgijos temai daug išsamiau, nei praeityje, nes žinojau, kad tikras liturgijos atnaujinimas yra esminė Bažnyčios atnaujinimo sąlyga. Šiuo įsitikinimu yra pagrįstos visos studijos, surinktos į vienuoliktą mano visų raštų rinktinės (Opera omnia) tomą. Juk galiausiai, nepaisant visų skirtumų, Rytų ir Vakarų [bažnyčių] liturgijos esmė yra viena ir ta pati. Todėl turiu viltį, kad ši knyga padės ir Rusijos krikščionims iš naujo ir vis geriau suprasti, kokią didelę dovaną mes esame gavę Šventojoje liturgijoje.

Vertė kantorius Jonas Vilimas

Tradicinės liturgijos tikinčiųjų bendruomenė “Benedictus” / VU Schola Cantorum Vilnensis

Didžiosios savaitės „Sutemų“ liturginių valandų giedojimai. Kviečiame ypatingą metą pradėti kartu!

Gavėnia su dykumos Tėvais: Kaip turėtume pasninkauti?

Žengiant Didžiosios savaitės link svarbu prisiminti laiko ir Bažnyčios tradicijos patikrintus mūsų kūno ir sielos sveikatai naudingus dalykus.

Gavėnia — sielos apsišvarinimo atgailos darbais, pagalbos metas. Bažnyčia Gavėnios metu, kaip priemonę apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią, įsivedė pasninką tam, kad sektume Jėzaus Kristaus pasitraukimo į dykumą pavyzdžiu. 

Ar mums užtektų bent kiek jėgų tuo sekti, taip, kaip Jėzus pasininkavo 40 dienų ir naktų prieš kančios metą. Juk visi norime švęsti Velykas!

Dykumos Tėvų žodis

Dykumos tėvas Juozapas klausia kito tėvo Poemano: „Kaip turėtume pasninkauti“? Tėvas Poemanas sako: „Manau, kad yra geriau valgyti kiekvieną dieną, bet tik tiek, kad nebūtum iki galo tuo patenkintas ir pasisotinęs“. Tėvas Juozapas jo klausia: „Kai buvote jaunesnis, ar jūs nepasninkaudavote dvi dienas per savaitę, Tėve?“ Senolis sako: „Taip, net tris dienas pasninkaudavau ir keturias ar net visą savaitę. Dykumos Tėvai kaip įstengę ir visa tai išbandę galvoja, kad visgi geriau valgyti kiekvieną dieną, bet maisto kiekis turi būti mažas. Jie paliko šį karališką kelią mums, kuris yra šviesa” – sako tėvas Poemanas.“ (iš The Sayings of the Desert Fathers, The Alphabetical Collection, trans. Benedict Ward (Kalamazoo, MI: Cistercian Publications, 1984, 31.)

Turint tai omenyje, dvasininkai dažnai klausia ir būna užklausiami: „Ko jūs atsisakote per Gavėnią?“. Nei raštai, nei Tėvas Poemanas nesako, ko atsisakyti per pasninką arba kiek… Yra daug išminties šiame pasiūlyme. Atrodo, kad dykumos tėvą Poemaną pasninkas domina labiau ne kaip tikslas, o kaip priemonė. Pasninkas turi aukštesnį tikslą nei vien nevalgymas. Tėvas Poemanas kviečia kurti pusiausvyrą ir saikingumą. Priešas ne maistas, bet jo perviršis. Taip tėvas Poemanas prašo Tėvą Juozapą įsigilinti ir būti atidesniam dėl savo gyvenimo, suteikdamas dvi užuominas: „taip, kad nebūtum patenkintas“ ir „bet tik mažą kiekį“. Tėvas Poemanas nori, kad tėvas Juozapas ne tik pajustų, bet ir patirtų savo alkį.

Įsisąmoninimas ir praktikos

Pagalvokime, kokiais būdais maistas kartais naudojamas patenkinti ir paslėpti kai kuriuos mūsų gilesnius alkius: dėl draugijų, dėl pramogos, dėl reikšmės. Ko alkstame iš tikrųjų?

Klausimas — „Kur giliau slypi perteklius tavo gyvenime?“ — nėra tik apie maistą, bet visų daugelio dalykų ir būdų, kuriais mes siekiame pasitenkinti. Tad pagalvokime, kurios mūsų gyvenimo sritys yra išbalansuotos? Kur reikalingas saikas? Kas atkurtų pusiausvyrą?

Pasninkas, specialioji disciplina, drausmingumas ir savęs atsisakymas neturi būti perspausti. Maži, paprasti ir įgyvendintini veiksmai gali atvesti prie geresnio mūsų gyvenimo suvokimo ir santykių, nei kažko didelio, kas gali lengvai tapti mūsų dėmesio prisirišimu ar į pražūtį vedančios priklausomybės. Atsisakykime antro puodelio kavos ar vyno taurės. Susilaikykime nuo miltinių gaminių ar mėsos. Pertraukime savo įprastus valgymo įpročius. Ar sunku būtų atsisakyti vakarinio valgymo, antros porcijos arba suvalgyti jos tik pusę. Leiskite sau pajusti alkį ir kad jis jus nukreiptų į mūsų giliausią alkį — kylantį iš Dievo ir vedantį Dievo troškimo link.

Suvokdami ir numanydami savo sveikatos būklę ir poreikius jai užtikrinti, niekam dar nepakenkė reguliariai taikomas vieno dienos valgio susilaikymas. Prisiminkime alkio jausmą savo maldose ir paaukokime šiam valgiui skirtas išlaidas Maisto bankui.

Apie įsakytą pasninką

Pasninko esmę ir prasmę sudaro tai, kad tik kartą per dieną galima pavalgyti sočiai. Likusius du kartus (pusryčius/ vakarienę) tik po truputį užkąsti. Vadinasi, pasninko dieną, jei ji nėra drauge ir susilaikymo arba apsimarinimo diena, galima valgyti ir mėsos, tačiau tik vieną kartą, kai valgoma iki soties.

Dvi ypatingas dienas: Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį Bažnyčia duotu įsakymu mus kviečia ne tik pasninkauti, bet ir atsisakyti mėsiškų valgių.

Kiekvienas metų penktadienis ir Gavėnios liturginis laikotarpis yra susilaikymo arba apsimarinimo metas nuo kūno geidulių ir troškimų pildymo, kurio metu tai pat kviečiama susilaikyti nuo mėsiškų valgių.

Malda

Palaimintas esi, Viešpatie mūsų Dieve, visatos valdove, kuris teiki duoną iš žemės ir esi gyvoji duona iš dangaus. Suteik man alkio malonę tiek kūnui ir sielai. Išlaikyti leisk neužmirštus kitų poreikius. Tegul mano alkis būna patenkintas tavyje. Su padėka to prašome per tą mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, su Šventąja Dvasia, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.

+Pax m.

Coetus fidelium Benedictus / VU Schola Cantorum Vilnensis

Parengta pagal M.K. Marsh ir Prel. F. Bartkus, kan. P. Aleksa „Dievas ir žmogus“

Kodėl bažnyčiose Gavėnioje pridengiami atvaizdai ir skulptūros?

web3-passiontide-lent-sunday-church-bowsk-5606382328_d3e1ece781_o

Velykų džiaugsmas jau čia pat, bet prieš tai turime palydėti Jėzų jo kančioje.

Pagal tradicinį Romos ritualą paskutinės dvi Gavėnios savaitės yra skirtos tiesioginiam pasirengimui liūdniems Velykų dramos įvykiams atminti. Šis laikotarpis skirtas vis labiau susikoncentruoti Jėzaus Kristaus kančios ir mirties atminimui, lydėti jį pakeliui į Golgotą.

Penktasis Gavėnios sekmadienis pagal tradicinį Romos kalendorių ekstraordinarinėje liturgijoje (balandžio 2 d.) yra “Kančios sekmadienis”, kuris žymį specialaus laiko, vadinamo Kančios laiku, pradžią ir tęsiasi iki Didžiojo Šeštadienio. Šiuo laiku Bažnyčios liturgija tampa persisunkusi liūdesio išraiškos ir perteikia šias nuotaikas įvairiuose liturgijos ritualuose.

Akivaizdžiausias pavyzdys yra kryžių, atvaizdų ir skulptūrų pridengimas, kuris išlieka pasirenkama praktika dabartiniame Romos mišiole. Parapijose ši praktika dengti kryžius ir atvaizdus visoje bažnyčioje taikytina nuo Penktojo Gavėnios sekmadienio. Kryžiai lieka pridengti iki Viešpaties Kančios liturgijos pabaigos Didįjį Penktadienį, o atvaizdai – iki Velykų vigilijos pradžios.

Apdangalai virš šventųjų atvaizdų – minčių kreipimas Velykų lūkesčio link

Vakaruose tradicijas puoselėjančiose katalikų bažnyčiose išlaikomas paprotys Gavėnios paskutinėmis savaitėmis pridengti visus šventus atvaizdus bei kryžius. Lietuvoje išlikusi tik dalis šios tradicijos – pridengiami Nukryžiuotojo atvaizdai.

Atrodytų keista, kad per švenčiausią metų laiką mes pridengiame viską, kas mūsų bažnyčiose gražu, net centre esantį Nukryžiuotąjį. Ar neturėtume žiūrėti į skausmingą Kalvarijos kalno sceną, kol klausomės Kančios istorijos pasakojimo Verbų sekmadienį?

Nors atrodytų pridengti šventus atvaizdus paskutinėmis Gavėnios savaitėmis prieštarautų logikai, visgi Bažnyčia rekomenduoja šią praktiką, siekiant sustiprinti mūsų jausenas ir paskatinti mumyse Velykų sekmadienio ilgesį. Ši tradicija neturėtų būti taikytina tik mūsų parapijose, bet ir namuose, turintiems “namų bažnyčias” – altorėlius ar tam dedikuotą šventąjį kampelį. Tai gali pasitarnauti kaip vaisinga praktika ir padėtų išgyventi patį liturginį metų laiką, jei neturime galimybės kasdien eiti į šv. Mišias.

Priešingu atveju tik vieną, geriausiu atveju – du kartus paskutiniais Gavėnios sekmadieniais pamatysime prieš Velykas paslėptus vaizdus bažnyčioje ir tai neturės mums reikšmingo poveikio. Su šia gražia tradicija prasminga supažindinti mūsų vaikus, kuriuos ji tikrai sudomins ir leis šį laiką jiems padaryti įsimintinu. Pagalvokime, jei skiriame daug laiko tvarkant ir ruošiant savo namus Velykoms, kodėl neparuošus “įvado” į didžiąją šventę ir pačiuose namuose?

Kodėl pridengiame vaizdus, kurie sukurti kelti mūsų širdis ir protus dangaus link?

Pirmiausia mes naudojame apdangalus įspėti apie ypatingą laiką, kuriame esame. Kai įžengiame į bažnyčią ir pastebime viską pridengta, iš karto žinome, kad kažkas yra kitaip. Pastarosios dvi Gavėnios savaitės skirtos pasirengimui šventajam Tridieniui ir šie apdangalai yra to pasiruošimo priminimas.

Antra, apdangalai labiau nukreipia mūsų dėmesį link šv. Mišiose sakomų žodžių. Kai mes klausomės Kančios pasakojimo, mūsų dėmesys ir pojūčiai nukreipiami į reikšmingiausius žodžius Evangelijoje ir leidžia labiau išgyventi tuos įvykius.

Trečia, apdangalai padeda Bažnyčiai sustiprinti Velykų sekmadienio laukimo viltį, ypatingai kasdien besilankantiems šv. Mišiose, negalintiems išvysti įprasto vaizdo ir pridengto grožio.

Čia slypi visa esmė: apdangalai nėra skirti ten būti amžinai. Atvaizdai turi būti atidengti, nes jiems nebūdinga būti uždengtiems. Jų atidengimas prieš Velyknakčio vigiliją yra puikus priminimas apie mūsų pačių gyvenimą šioje žemėje. Mes gyvename “šydu” pridengtame pasaulyje, – tremtyje nuo tikrosios mūsų Tėvynės. Tik per mūsų mirtį šis šydas bus pakeltas ir mes galėsime išvysti absoliutų grožį.

Ypatingas laikas

Kančios laiko pradžios penktadienį taip pat būdavo švenčiama Septynių Mergelės Marijos Sopulių iškilmė (dabar perkelta į rugsėjo 15 d.). Dabartinis Romos mišiolas teikia alternatyvių maldų pasirinkimą atmenant šį minėjimą.

Penktąjį Gavėnios savaitės penktadienį, prisimenant Marijos kančios patirtį, matant Sūnaus likimą meldžiame:

“Dieve, kuris šiuo laiku duodi savo bažnyčiai malonę dievobaimingai sekti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Kristaus kančios apmąstymo keliu, laiduok, meldžiame, kad per jos užtarimą galėtume kiekvieną dieną dar stipriau laikytis tavo viengimio Sūnaus ir pagaliau pasiektume Jo malonės pilnatvę”.

Verbų sekmadienis tradiciniame Romos kalendoriuje vadinamas Antruoju Kančios laiko sekmadieniu ir šiuo metu liturginiame kalendoriuje įvardinamas Viešpaties kančios laiko Verbų sekmadieniu. Būtent šią dieną pasakojama Kančios istorija ir skaitoma ilgiausia metų sekmadienio Evangelija. Bažnyčia Verbų sekmadienį kviečia žvelgti kryžiaus link ir išvysti Kristaus begalinę meilę mums, paaukojant save už mūsų nuodėmes ir tai, kas turi įvykti Didįjį Penktadienį.

Po Verbų sekmadienio, Kančios savaitė užleidžia vietą Didžiajai savaitei, Bažnyčia seka paskui Jėzų jo paskutines dienas Jeruzalėje. Kančios pasakojimas tradiciškai buvo skelbiamas Mišių metu kiekvienos Didžiosios savaitės dieną iki Didžiojo ketvirtadienio.

Trečiadienis šią savaitę vadinamas Sekimo trečiadieniu ir pažymi dieną, kurią Judas išdavė Jėzų.

Įvairios pamaldumo praktikos išpildomos per šias dvi galutines Gavėnios savaites, pavyzdžiui Kryžiaus kelio ir Tenebrae (Sutemų) apeigos, pastarosiose vienintelėje šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje tikintieji Didijį Trečiadienį kviečiami dalyvauti.

Galiausiai, Kančios laikas yra specialus atgailos laikotarpis, kuriame mes apmąstydami Jėzaus kančią, savyje sužadiname gailestį ir liūdesį už savo nuodėmes. Tačiau Kančios laikas nereiškią viso ko pabaigos ir liūdnas laikotarpis greitai užsibaigia, kad mūsų širdys galėtų džiaugtis Kristaus Prisikėlimo džiaugsmu.

Parengta pagal P. Kosloski ir Alatea.org

+Pax
Coetus Fidelium Benedictus / VU Schola Cantorum Vilnensis

Susipažinkime: Londono Westminsterio katedros Schola cantorum

 Ruduo ir choralas tinka savaitgalio ramybei įprasminti! :@

Kviečiame susipažinti su vienos garsiausių pasaulyje Londono Westminsterio katedros Scholos cantorum net 2 val. giedojimo seansu, kurie viešoje erdvėje būna talpinami tik trumpą laiką.

Šv. Pranciškaus atlaidų pradžia su grigališkuoju choralu Vilniaus bernardinuose

Spalio 2 d. Lietuvos grigališkojo giedojimo scholos: Bernardinų grigališkojo giedojimo ansamblis “Vox Clara”, Vilniaus katedros “Schola Gregoriana Vilnensis”, Vilniaus universiteto giedojimo mokykla “Schola Cantorum Vilnensis”, Panevežio grigališkojo giedojimo ansamblis “Vox Letitia” pradėjo Šv. Pranciškaus Asižiečio atlaidų iškilmes Vilniaus Bernardinuose. Nuotraukos – Dalios Kunevičienės.

VU SCV ’10 koncerto: O.Messiano ir grigališkojo choralo mistika nuotraukos

2016 m. Tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis. Žvainio Ivanausko nuotraukos.

Apie VU Scholos nueitus 10 metų žingsnius ir ateitį

scv-2008-01-08

Bernardinai.lt kalbina kontorių Romualdą Gražinį.

  • ARTIMIAUSIA

    Kultūros naktis: Muzikos ir šviesų misterija „Tempus in Aeternitate“birželio 16, 2017